Taip vadinamo „Nacionalinio stadiono“ taip vadinamo „kainos indeksavimo“ klausimui vis labiau kaistant, o konkrečiai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pritarus, kad yra reikalinga koncesininkui „indeksuoti kainą“, Vilniaus m. sav. tarybos narys Aleksandras Nemunaitis retoriškai klausia – kur dar gamtoje pamatytumėte atvejų, kai būtent pirkėjas visokeriopai pasisakytų už būtinybę didinti kainą? Kadangi man kuo toliau, tuo labiau darosi panašu, kad gresia dar vienas stambus pasipinigavimas mūsų, mokesčių mokėtojų, sąskaita, o tie, kas turėtų dantimis ir nagais ginti mūsų, mokesčių mokėtojų, interesus, nagais ir dantimis kažkodėl gina taip vadinamo koncesininko interesus, pakalbėkime apie tai, kaip tą klausimą matau būtent aš. Kad nuosprendyje ne kartą linksniuotai valdžiai taip paprastai ir lengvai viskas nebūtų.
Pradėkime nuo kiek iš toliau. Aš, kaip advokatas, savo praktikoje turiu ne vieną sėkmingą bylą dėl juridinių asmenų veiklos tyrimo. Šio pobūdžio bylos yra, iš esmės, pačios sudėtingiausios, bet tuo pačiu ir man pačios įdomiausios. O kame tų bylų sudėtingumas? Sudėtingumas tame, kad, atstovaudamas smulkiuosius juridinio asmens dalyvius (smulkiuosius akcininkus, pajininkus, kt.), tu turi bylą nagrinėjančiam teismui jau pirmame bylos etape pateikti duomenis, kurie suformuotų bylą nagrinėjančiam teismui pagrįstą abejonę, jog su konkretaus juridinio asmens valdymu yra kažkas labai negerai. Ir niuansas čia toks, kad, kaip smulkiųjų juridinio asmens dalyvių atstovas, tu informacijos neturi, nes jos nei tau, nei tavo klientams dažniausiai niekas neduoda.
Todėl, vedant tokias bylas, tenka rankioti mažas informacijos detales iš visų šaltinių, kurie tik tau yra prieinami, ir bandyti iš tų mažų detalių įžvelgti bendrą vaizdą. Per eilę metų patirties aš jau esu išmokęs, kaip reikia ieškoti man reikalingų įrodinėjimo objektų tarp tų informacijos nuotrupų, kurias turiu. Pvz. ieškau kažkokio nelogiškumo, kuris iš pirmo žvilgsnio gal ir teisėtas, tačiau visiškai nelogiškas. Konkretus pvz.: juridinis asmuo turi kontroliuojančiojo akcininko įsipareigojimą finansuoti to juridinio asmens veiklą. Vietoje to, skolinasi išskirtinai nepalankiomis sąlygomis iš trečiojo juridinio asmens. Pradėjus knisti giliau, išaiškėja, kad tas trečiasis asmuo yra susijęs su kontroliuojančiuoju akcininku, tačiau jam nėra taikomi tie ribojimai, kurie būtų taikomi akcininkui, finansuojančiam dukterinę bendrovę, ir tai yra būdas kontroliuojančiam akcininkui pasiimti pelną, juo nesidalinant su smulkiaisiais akcininkais. Arba dar kitaip – ieškau kažkokio logiškumo ar sistemiškumo tarp iš pažiūros nesusijusių įvykių, kt.
Tai va, po tokios nedidelės įžangos grįžkime vėl prie mūsų aptariamo stadiono. O šio stadiono klausimo panašumas su mano aukščiau įvardintomis juridinių asmenų veiklos tyrimo bylomis yra toks, kad stadiono atveju visą informaciją bandoma slėpti ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo Vilniaus m. sav. tarybos narių, kurie jos reikalauja. Taigi, tenka remtis tomis informacijos nuotrupomis, kurios yra prieinamos viešai, kaip ir juridinių asmenų veiklos tyrimo bylose.
Taigi, šiuo atveju turime pirmą aplinkybių grupę:
- Nuo projekto nušalintas, iš koncesininko Baltcap atleistas ir prokuratūrai atiduotas buvęs koncesininko partneris Š. Stepukonis, kuris būtent ir buvo atsakingas už Nac. stadiono projektą. Ši aplinkybė yra faktas, kuris buvo atskleistas viešai;
- Sklando gandai, kurie buvo atspindėti ir žiniasklaidoje, kad minėtas buvęs partneris yra įtariamas pasisavinęs / išvaistęs sumą septynių nulių zonoje. Ši aplinkybė faktu nėra, yra tik gandai, bet tie gandai buvo atspindėti ir žiniasklaidoje, o ir aš savais kanalais tuos gandus esu girdėjęs iš ne vieno šaltinio.
Tęsiame toliau ir turime jau antrąją aplinkybių grupę:
- Netrukus po koncesininko partnerio atleidimo ir atidavimo į prokuratūrą, koncesininkas stabdo Nac. stadiono statybas;
- Į teismą kreipiasi vienas projektuotojas dėl visiškai mažos sumos, palyginus su bendra projekto verte, t. y. 200 tūkst. Eur, priteisimo iš koncesininko Baltcap;
- Koncesininkas Baltcap netrukus po partnerio atleidimo kreipėsi į Vilniaus m. sav., prašydamas, neoficialiais duomenimis, padidinti mokėjimus koncesininkui 40 mln. Eur suma, motyvuojant tariamu force majeure, o konkrečiai – prieš du metus pasibaigusia COVID pandemija bei jau du metus trunkančiu karu Ukrainoje.
Ir tuomet turime jau trečiąją, pačią pikantiškiausią, faktinių aplinkybių grupę:
- TS-LKD partijos atstovai, kurių yra tiek Vilniaus meras, tiek Vilniaus m. administracijos direktorius, ir kurie yra pagrindinė Seimo valdančioji partija, kuriai priklauso ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kurie yra išrinkti tam, kad visomis išgalėmis gintų mokesčių mokėtojų interesus, visomis išgalėmis gina koncesininko interesus, susijusius su kainos padidinimu;
- TS-LKD partijos atstovai ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo opozicinių Vilniaus m. sav. tarybos narių slepia informaciją, susijusią su koncesininko prašymais dėl kainos padidinimo;
- Atleidus buvusį už Nac. stadiono statybas atsakingą partnerį Š. Stepukonį, koncesininkas Baltcap už Nac. stadiono statybas atsakingu partneriu paskyrė Simoną Gustainį – politinės korupcijos byloje nuteisto buvusio Seimo nario Šarūno Gustainio pusbrolį. Dabartinis Baltcap partneris, kaip man atsiuntė duomenis skaitytojai, intensyviai rėmė savo pusbrolio politines kampanijas balotiruojantis į Seimą.
Tai va, gerbiamieji, pusę darbo jau atlikau – įvardinau, sugrupavau ir susisteminau turinčias reikšmės faktines aplinkybes. O dabar kviečiu advokatais pabūti ir Jus, gerbiami mano skaitytojai: kaip manote, ar aukščiau mano išvardintos aplinkybės yra visiškai atsitiktinės, ar priešingai – susijusios viena su kita loginiais priežasties-pasekmės ryšiais? O taip pat, kaip manote, ką toks mano įvardintų aplinkybių visetas galėtų reikšti? Man tikrai bus įdomu paskaityti ir Jūsų nuomones komentaruose.
Po kurio laiko aš parašysiu ir antrą šio įrašo dalį, kuriame pateiksiu jau savo nuomonę, ką aš manau apie aukščiau išdėstytas aplinkybes bei ką jos galėtų reikšti….