Žinau, kad kiek jau atsibodusi tema, bet pakalbėkime dar kartą apie Kiniją, tik pabandykime pakalbėti labiau iš teisinės pusės, pagal analogiją pritaikant vieną įmonių teisės institutą, o konkrečiai – verslo sprendimų priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule).
Minėta verslo sprendimų priėmimo taisyklė yra taikoma tam, kad apsaugotų sprendimus priiminėjančius įmonių vadovus nuo reikalavimų atlyginti jų nepasiteisinusiais sprendimais sukeltą žalą ir turėtų skatinti įmonių vadovus protingai rizikuoti. Ši taisyklė reiškia prezumpciją, kad įmonės vadovas, priimdamas sprendimus (kurie vėliau nepasiteisino), veikė sąžiningai ir geriausiais bendrovės interesais. Todėl, reiškiant reikalavimus bendrovėms vadovams dėl žalos atlyginimo, nepakanka tokioje byloje įrodyti žalos patyrimo faktą, privaloma įrodyti ir tai, kad vadovas pažeidė savo fiduciarines pareigas bendrovei (lojalumo, sąžiningumo, protingumo), arba akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, arba aiškų aplaidumą.
Pirmą kartą teismų praktikoje verslo sprendimų priėmimo taisyklė buvo pritaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-244/2014, o teisės doktrinoje apie šį teisinį institutą daug yra pasisakęs dr. Justinas Jaruševičius.
Tačiau minima verslo sprendimų priėmimo taisyklė nereiškia imuniteto bendrovių vadovams nuo reikalavimo atlyginti žalą už jų priimtus nepasiteisinusius sprendimus. Minėtoje LAT nutartyje buvo konstatuota, kad, nagrinėdami tokias bylas, teismai turėtų remtis tokia analize: ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų.
Po tokios teisinės įžangos, grįžkime vėl prie Kinijos klausimo. Panašu, kad valdžios sprendimas dėl Taivano Lietuvai gali kainuoti ir kainuoti daug. Tiesa sakant, labai panašu, kad jau kainuoja. Ir man tikrai įdomu stebėti įvairių politikų iš TS-LKD reakciją į dabartinius įvykius su Kinija. Kaip jau esu rašęs, M. Maldeikis atvirai sakė, kad tokios Kinijos reakcijos nesitikėjo, o A. Ažubalis sakė, kad buvo padaryta klaida.
Grįžkime prie mano jau minėtos verslo sprendimų priėmimo taisyklės, juk ne veltui aš ją čia paminėjau ir aprašiau. Taigi, Lietuvai priėmus sprendimą dėl Taivano, dėl kurio mes dabar prasileidinėjam vieną po kito smūgius iš Kinijos, man norėtųsi pamatyti analogišką vertinimą, kaip savo jurisprudencijoje konstatavo Aukščiausiasis Teismas. T.y. kaip atitinkami sprendimų priėmėjai iš TS-LKD, priimdami sprendimą Lietuvoje atidaryti būtent Taivano, o ne Taipėjaus atstovybę, kaip visur kitur, įvertino šį klausimą galimų rizikų identifikavimo pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykį? Ar buvo vertinami žalos išvengimo, sumažinomo ar amortizavimo klausimai?
Konkrečiai, aš norėčiau pamatyti, kokią naudą buvo tikimasi gauti iš tokio žingsnio su Taivamu (panašu, kad tikėtasi puslaidininkių gamyklos ir kitų Taivano investicijų), kokia tikėtina žala iš atsakomųjų Kinijos veiksmų, kokia yra tokios žalos pasireiškimo rizika, ar buvo imtąsi priemonių šiai tikėtinai žalai eliminuoti ar bent jai sumažinti?
Labai panašu, kad JE Nausėda būtent to dabar ir pareikalavo iš mūsų diplomatijos šefo G. Landsbergio. Ir jeigu aš tikrai pamatysiu išsamią analizę pagal mano aukščiau paminėtus kriterijus (ar bent JE Nausėda patvirtins, kad tokia analizė buvo padaryta ir ji yra), iš mano pusės bus hands of nuo G. Landsbergio.
Tačiau iš TS-LKD atstovų teiginių tiek viešoje erdvėje, tiek ne į kameras, kad nieko panašaus nebuvo. Panašu, kad mes padarėme konkretų žingsnį ir dabar stebimės, kaip čia taip nutiko, kad papuolėm?
Taivanas žada, kad kažką vertins (tiek dėl gamyklos, tiek dėl kitų investicijų), bet, kaip suprantu, jokio konkretaus susitarimo ar įsipareigojimų iš jų pusės dar nėra. Taigi, tikėtina nauda iš Taivano pusės, kol kas, yra šakėm ant vandens rašyta.
Na o Kinija jau siautėja ir siautėja nevaikiškai. Kaip suprantu, Kinijos reakcijos taip pat niekas nevertino, nors Kinija jau ne šeštą kartą demonstruoja, kaip ji reaguoja į, jos manymu, vienos Kinijos principo pažeidimą. Dar daugiau, tokia Kinijos reakcija nutiko ne per naktį. Iš pradžių Kinija atšaukė savo ambasadorių Lietuvoje konsultacijoms ir pareikalavo, kad Lietuva padarytų tą patį. Toliau, Kinija drastiškai sumažino savo personalą ambasadoje Lietuvoje ir pareikalavo, kad Lietuva padarytų tą patį. Toliau Lietuva dingo iš Kinijos muitinės sistemų. Toliau tarptautinės korporacijos pradėjo pranešinėti, kad Kinija daro joms spaudimą nepirkti komplektuojamųjų prekių iš Lietuvos, nes prekės su Lietuvos komplektuojamosiomis dalimis į Kiniją negalės patekti. Galiausiai, Kinija išvarė visus Lietuvos diplomatinės atstovybės darbuotojus iš Kinijos, o Lietuvoje paliko tik reikalų patikėtinį. Taigi, visas tas klausimas vystėsi per ne vieną mėnesį, t.y. Kinija žengia žingsnį ir laukia Lietuvos reakcijos. Lietuvos reakcijos nėra – Kinija žengia dar vieną žingsnį ir t.t.
Galiausiai, dabartinė valdžia pradėjo viešai komunikuoti, kad jiems padeda / padės tiek JAV, tiek ES, t.y. būtent jų pagalba yra tas rizikos ir tikėtinos žalos amortizavimo įrankis. Bet kaip nurodė įtakingas Vokietijos laikraštis Süddeutsche Zeitung žymiajame straipsnyje pavadinimu “Kvaili lietuviai”, kad Lietuva tokio žingsnio niekaip ir jokia apimtimi nederino nei su ES, nei su kitomis ES valstybėmis. Todėl taip, ES, pastatyta prieš faktą, privalės eiti ginti Lietuvą ginče su Kinija, bet tai nereiškia, kad tuo bus labai patenkinta.
Kažkada Andrius Tapinas buvo parašęs labai charakteringą įrašą, kuriame buvo nurodęs, kad Lietuva turi vyresnį brolį, kuris apgins. Panašu, kad šis įrašas labai gerai charakterizuoja dabartinės valdžios politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu: mes padarėme žingsnį dėl Taivano, o jei ką, tai vyresnis brolis apgins. Čia reikėtų pastebėti, kad Lietuva turi net ne vieną vyresnįjį brolį, o visus du. Vienas vyresnis brolis – JAV, tokiu Lietuvos žingsniu, panašu, kad patenkintas, tik bėda – jis toli ir ne faktas, kad mes jam labai rūpime. O va kitas vyresnis brolis – ES, kaip matyti, nėra baisiai patenkintas. Todėl taip, kaip vyresnis brolis, tikėtina, gins į bėdą patekųsi jaunesnįjį brolį, bet ne faktas, kad, grįžus namo, pats per ausį neužmes už lindimą ten, kur nereikia.
Summa summarum, jei tikrai paaiškės, kad Lietuvos valdžia neatliko jokios aprašytos analizės prieš priimdama sprendimą dėl Taivano, tai net jei įvyktų stebuklas ir mes iš šios situacijos išeitume su nedideliais nuostoliais ar netgi nauda, tai vis tiek nieko gero. Nes jei toks sprendimas buvo padarytas be gilios ir kompetetingos analizės, vadinasi, visa mūsų užsienio politika yra absoliučiai bravūriška ir, tokiu būdu, net jei vieną kartą išsivartysim, kitą kartą tikrai sudegsim.