Šiandien buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas ir buvęs TS-LKD partijos kandidatas Europos Parlamento rinkimuose, į Konstitucinį Teismą deleguotas tuometinės TS-LKD Seimo pirmininkės Irenos Degutienės ir išrinktas tuometinės TS-LKD balsais Seime, publikavo straipsnį pavadinimu „Partnerystė negali būti referendumo klausimas“. Drįstu su gerbiamu buvusiu LR KT pirmininku ir jo pozicija, išdėstyta minimame straipsnyje, nesutikti.
Gerbiamas buvęs KT pirmininkas nurodo, kad: „Demokratinėje valstybėje tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija negali būti priešpriešinama, abi šios demokratijos formos skirtos Tautos valiai išreikšti, taigi jos papildo, o ne paneigia viena kitą“.
Drįsčiau tam prieštarauti. Pradėkime nuo Konstitucijos 2 straipsnio, kuris reglamentuoja: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Remiantis šiuo Konstitucijos reglamentavimu, kuris yra išdėstytas Konstitucijos 2 straipsnyje, t.y. vienas iš esminių Konstitucijos reglamentavimo klausimų, suverenitetas priklauso ne Seimui, ne Vyriausybei, ne Prezidentui, ne savivaldybių taryboms ir net ne teismams, tame tarpe ir Konstituciniam Teismui. Suverenitetas priklauso ne kam kitam, bet būtent TAUTAI.
Ir taip, ponas Žalimas yra tam tikra apimtimi teisus: tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija negali būti priešpriešinama. Bet teisus ne tuo aspektu, kuriuo p. Žalimas paminėjo. Nes atstovaujamoji demokratija kyla iš tiesioginės demokratijos ir yra skirta tiesioginės demokratijos, t.y. visos Tautos valiai, kas, pagal Konstitucijos 2 straipsnį, yra suvereniteto pagrindas, įgyvendinti. Atstovaujamoji demokratija negali prieštarauti tiesioginei demokratijai, nes būtent tiesioginė demokratija (Tautos valia) yra atstovaujamosios demokratijos legitimumo pagrindas.
Jei to dar neužtenka, pereikime prie Konstitucijos 3 straipsnio, kuris įtvirtina tokį reglamentavimą: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“. Minimas Konstitucijos 3 straipsnio reglamentavimas privalo būti loginiu sisteminiu aiškinimo būdu ir turi būti aiškinamas kartu su Konstitucijos 2 straipsnio reglamentavimu, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tai reiškia, jog jokios valdžios, net ir išrinktos suverenu esančiai Tautai balsuojant demokratiniuose rinkimuose, neturi teisės savintis Tautai priklausančios suvereniteto teisės. Ir čia galime pereiti prie seno, dar nuo senovės Romėnų teisės žinomo principo, kuris lotyniškai skamba taip: ubi jus ibi remedium, o išvertus į lietuvių kalbą, šis principas skambėtų taip: kur teisė, ten ir jos apsauga. Atitinkamai, Konstitucijoje numačius, kad suverenitetas priklauso Tautai, Tautai privalo būti suteikta ir efektyvi teisė savo suverenitetą įgyvendinti. Tokia teisė ir yra referendumas, kurio metu yra sužinoma Tautos valią ir ši Tautos valia yra įgyvendinama.
Grįžkime prie pono Žalimo publikacijos, kurioje taip pat yra teigiama: „Tad kalbėjimas apie dažnesnius referendumus, ypač net nesigilinant, kokie klausimai jiems galėtų būti teikiami, tėra politinis populizmas menkinant Tautos atstovybės paskirtį ir vaidmenį. Tokiu būdu populistai paprastai siekia nukreipti dėmesį nuo iš tikrųjų svarbios politinės darbotvarkės. Nenuostabu, kad tokios populistinės idėjos paprastai nėra būdingos Vakarų demokratijoms. Vadinamasis liaudies valdymas (narodovlastije) pabrėžiamas Rusijoje ir kitose jos įtakojamose šalyse: štai Rusijos konstitucinis teismas pernai būtent šiuo principu pateisino autoritarinio režimo įtvirtinimą ir nukrypimus nuo nustatytos konstitucijos keitimo tvarkos.“
Šioje vietoje gerbiamas Dainius Žalimas, mano asmenine nuomone, daro net dvi klaidas: vieną – loginę, antrą – faktinę. Pradėkime nuo loginės. Teiginys, kad būtent referendumo pagrindu buvo pateisintas autoritarinio režimo Rusijoje įtvirtinimas, yra ne kas kita, bet loginė klaida, kuri vadinasi „Argumentum ad Hitlerum“ (argumentas į Hitlerį), kuri reiškia, kad jei kažką darė ir Hitleris, tai yra labai blogai (pvz., Hitleris labai mylėjo šunis, buvo vegetaras ir nevartojo alkoholio). Arba, perfrazavus, tai būtų „Argumentum ad Putinam“.
O toliau, pereinant prie faktinių klaidų – minimas referendumas Rusijoje dėl Putino kadencijų „nunulinimo“ nebuvo demokratiškas, jis buvo suklastotas. Redamiesi tokia pačia logika mes galime teigti: Baltarusijos prezidento rinkimai buvo suklastoti – tai gal i r mes jų nerenkime? Tęsiant fakto klaidas toliau: prieš kelis metus būtent demokratiniame referendume katalikiška Airija suteikė teisę tuoktis tos pačios lyties asmenims. Toliau – demokratiška Šveicarija visus svarbiausius tos šalies klausimus sprendžia referendumais. Nemačiau jokioje mano skaitytoje publikacijoje, kad Šveicarija būtų laikoma nedemokratine šalimi – priešingai, ji pateikiama kaip demokratijos etalonas.
Galiausiai, jei to dar neužtenka, pereikime prie Konstitucijos svarbiausių nuostatų keitimo procedūros. Pavyzdžiui, esminis ir pagrindinis Konstitucijos straipsnis yra pats pirmasis, kuris reglamentuoja: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Tačiau, priešingai daugumos manymui, net ir šis Konstitucijos straipsnis nėra iškaltas ant akmens. Pereikime prie Konstitucijos 148 str. 1 pastraipos, kuri numato, kad Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Taigi, Tauta, įgyvendindama savo Konstitucijoje nustatytą suvereniteto teisę, turi teisę referendumo būdu netgi pakeisti pagrindinį ir esminį Konstitucijos straipsnį. Pavyzdžiui, jei Tauta pamanytų, kad Lietuvai geriau būtų ne demokratinės respublikos, bet absoliutinės monarchijos valdymo forma, pagal Konstitucijos 148 str. reglamentavimą Tauta gali surengti referendumą, 75 proc. balso teisę turinčių piliečių referendume nubalsuoja, kad Lietuvos valdymo forma patampa absoliutinė monarchija, o Lietuvos karaliumi tampa koks nors Gediminaičių dinastijos palikuonis, tapsiantis Lietuvos karaliumi, tarkime, Mindaugu III, ir prašom – Tautai nusprendus, toliau vienalyčių partnerysčių klausimą spręstų karalius Mindaugas III savo įsakymais.
Įvertinus tai, kad, pagal Konstitucijoje nustatytą reglamentavimą, suverenitetas priklauso Tautai, kad niekas negali savintis Tautai priklausančių suvereniteto teisių, o taip pat tai, kad Tauta referendumo būdu gali pakeisti net patį pirmąjį ir patį svarbiausią Konstitucijos straipsnį, bet kokie priešingi teiginiai, kad neva Tautos atsiklausimas referendumo būdu yra antikonstitucinis, yra ne kas kita, kaip bandymas paneigti pačią Konstitucijos esmę bei prasmę, o taip pat suvaržyti Tautos suvereniteto teisę.