Veidaknygė
Gerbiamieji, nemalonu tokia tema rašyti Sausio 13-ąją, tačiau, kadangi tema, mano manymu, itin svarbi – reikia. Konkrečiai – vakar buvo pranešta, kad Vyriausybė nutraukinės sutartį tarp Lietuvos geležinkelių ir Belaruskali (toliau – BK) nuo vasario 01 d. dėl to, kad, neva, sutartis neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Tl;dr – dėl šio sprendimo Lietuvos žmonės rizikuoja patirti nuostolius, kurie gali vargiai sutilpti į aštuonių nulių zoną.
Pradėsiu nuo to, kad pačios sutarties aš nemačiau, kadangi ji yra konfidenciali. Tačiau, kadangi esu matęs visą eilę panašių sutarčių, tame tarpe ir rengtų Lietuvos geležinkelių, remiantis dedukcijos metodu, galiu su tam tikra paklaida įsivaizduoti, kas joje yra numatyta. Ypač, kai tam tikros detalės buvo atskleistos viešai.
Pradžiai pakalbėkime apie galimą sutarties nutraukimo pagrindą. Šiuo aspektu, kad geriau įsivaizduotumėme, pateiksiu du esminius sutarčių teisės principus:
• Pacta sunt servanda (lot. sutarčių reikia laikytis). Šis principas reiškia, kad šalis, sudariusi sutartį, privalo ją vykdyti, nepaisant to, kad sutartį vykdyti pasidarė sunku ar nebenaudinga. Dar daugiau, šis principas taip pat reiškia, kad teisėta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią;
• Favor contractus (lot. sutarties naudai) principas. Šis principas reiškia, kad visos sutarties nuostatos privalo būti aiškinamos taip, kad padėtų išsaugoti galiojančią sutartį, o taip pat, kad kiekviena sutarties šalis privalo elgtis taip, jog dėtų maksimalias pastangas sutarties išsaugojimui. Šis principas taip pat reiškia, kad, net jei priešinga sutarties šalis sutartį pažeidinėja, nukentėjusioji šalis gali gintis skaičiuodama baudas, delspinigius ar netesybas, bet sutarties nenutraukinėti, o sutarties nutraukimas galimas tik kaip ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė) būdas.
Pirmasis galimas būdas nutraukti galiojančią sutartį yra tuomet, kai priešinga šalis ją pažeidžia ir pažeidžia iš esmės. T.y. pažeidžia sutartį iki tokio lygio, kad nukentėjusioji šalis iš esmės negauna to, ką tikėjosi gauti sutartį sudarydama. Ar BK yra pažeidusi galiojančią sutartį su Lietuvos geležinkeliais? Manyčiau, kad ne, ir tam turiu du argumentus. Visų pirma, jei BK sutartį tikrai būtų pažeidusi, Vyriausybės pusė būtent šiuo pagrindu būtų bandžiusi sutartį nutraukinėti. Visų antra, nors pati sutartis, spėju, bus netoli šimto lapų, tačiau, taip supaprastintai, BK pagal šią sutartį turi dvi pareigas (kurios taip, bus detalizuotos per dešimtis sutarčių lapų): pirmoji pareiga – duoti krovinius vežimui; antroji – atsiskaityti už vežimą. Kad krovinius BK duoda, galime matyti iš per Lietuvą nuolat važiuojančių ešelonų. O kad atsiskaito, tą taip pat žinome iš viešosios erdvės, kad šiuo metu atsiskaitymas įvykdytas netgi avansu. Taigi, BK sutarties nepažeidžia arba bent jau jos nepažeidžia iš esmės, kas reiškia, kad tokio sutarties nutraukimo pagrindo Vyriausybė panaudoti negali.
Antrasis galimas būdas – jei sutartyje yra numatyta galimybė sutartį nutraukti vienašališkai anksčiau termino, apie tai iš anksto įspėjus priešingą šalį. Ir, kaip žinome iš viešosios erdvės, toks punktas sutartyje yra, kuris numato geležinkelių teisę sutartį nutraukti, apie tai įspėjus BK prieš 12 mėnesių. Tačiau šis punktas Vyriausybei netinka, nes jiems reikia sutarties nutraukimo čia ir dabar. Tačiau šį 12 mėnesių terminą atsiminkite, nes jis labai svarbus ir bus panaudotas tekste toliau.
Kaip suprantu, jokio sutartyje numatyto pagrindo sutartį nutraukti anksčiau termino Vyriausybė nerado, todėl, kaip galima spręsti iš žiniasklaidos pranešimų, kreipėsi pagalbos į žinomą Lietuvos advokatų kontorą, kad tokį pagrindą sugalvotų. Ir vuolia – rastas pagrindas, t.y. jau minėtas galimas sutarties prieštaravimas Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
Ir čia man, kaip advokatui, kyla pagrindinis klausimas – ar toks rastas pagrindas sutartį nutraukti čia ir dabar yra pakankamai „stiprus“, t.y. vėliau, beveik garantuotai kilus ginčui dėl šio mūsų vienašališko sutarties nutraukimo, ar pavyks tokį pagrindą „atlaikyti“ bylos metu? Žinot, drįsčiau tokio pagrindo „stiprumu“ abejoti dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, dėl to, kad tai yra jau trečiasis pagrindas bandant šią sutartį nutraukti. Pirmasis buvo JAV įvestos sankcijos, kuomet buvo tikėtasi, kad sutarties nebebus galima vykdyti dėl to, kad JAV sankcijos tą draudžia. Bet, kadangi buvo gautas oficialus JAV pusės išaiškinimas, kad JAV sankcijos čia ne prie ko, vežkit ir toliau, viskas legit, vadinasi, šis pagrindas „nepaėjo“. Toliau, buvo tikimasi, kad, dėl minėtų JAV sankcijų, BK pavedimų neaptarnaus bankai, todėl BK negalės apmokėti už vežimą, kas irgi leis sutartį nutraukti. Bet BK apmokėjo avansu, todėl vežt privalom toliau, o šis pagrindas irgi „nepaėjo“. O va kai pirmi du galimi būdai „nepaėjo“, staigiai sugalvojamas trečiasis būdas, kuris jau turėtų „paeiti“. Taigi, ką turėtų matyti tokią bylą nagrinėjantis asmuo ar asmenys? Kad iš BK pusės viskas vyksta tvarkingai, o Lietuvos pusė šios sutarties nebenori ir bando vieną po kito sutarties nutraukimo pagrindus, kas akivaizdžiai pažeidžia jau minėtą favor contractus principą.
Visų antra, ką Vyriausybės pusė komunikuoja viešai. Cituoju: „Vyriausybė teigia ieškianti pagrindo nutraukti „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskali“ sutartį su mažiausiais įmanomais nuostoliais Lietuvai“. Citatos pabaiga. Ką aš, kaip advokatas, matau iš šios citatos? O aš matau, kad Vyriausybė aiškiai ir expressis verbis (lot. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodo, kad pagrindo sutartį nutraukinėti neturi ir bando visais įmanomais būdais jį rasti. Jei pagrindo sutarties nutraukimui nėra, vadinasi, sutartis ir negali būti nutraukta.
Visų trečia, akcininko teises AB „Lietuvos geležinkeliai“ įgyvendina Susisiekimo ministerija, t.y. Vyriausybės dalis. Vyriausybė lygiai taip pat siekia geležinkelių sutartį su BK nutraukti. O kas nusprendė, kad minima sutartis neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesų? Būgnai… Vyriausybės komisija. Taigi, ką aš matau, kad akcininkas, nenorėdamas, jog jo kontroliuojama bendrovė toliau vykdytų konkrečią sutartį, priima sprendimą, jog ši sutartis prieštarauja Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Wow, tiesiog wow. Jei būtų taip paprasta sutartis nutraukinėti, tai visą sutarčių teisę galėtumėm sėkmingai braukti iš mūsų teisinės sistemos.
Visų ketvirta, įdomu, kad 2018, kai buvo sudarinėjama sutartis, ji Lietuvos nacionalinio saugumo interesus atitiko. 2020 m. vasaros pabaigoje – rudenį, kai Lukašenka pasiskyrė save prezidentu dar vienai kadencijai ir vaikė protestuotojus – sutartis vis dar nacionalinio saugumo interesus atitiko. 2021 m. vasarą, kai Lukašenka mus tvindė nelegalais – vis dar atitiko. 2021 m. lapkričio pab. – gruodžio pradž., kai dėl šio klausimo pradėjo drebėti Vyriausybės pamatai – vis dar atitiko. Tačiau jau 2022 m,. sausį, kai Vyriausybė iki sausio pabaigos pažadėjo rasti sprendimą sutartį nutraukti – jėzusmarijajuozapai, nebeatitinka. Tai aš tuomet paklausiu: kas pasikeitė nuo, tarkime, 2021 m. liepos iki 2022 m. sausio, kad liepą vis dar visus nacionalinio saugumo interesus atitikusi sutartis šiuo metu jų jau nebeatitinka?
Long story short, dėl aukščiau paminėtų priežasčių aš nenorėčiau būti tas advokatas, kuriam tektų su paminėtu sutarties nutraukimo pagrindu eiti į bylą ir bandyti joje tokį pagrindą „atstovėti“.
Gerai, pereikime prie kito aspekto: kas ir kur nagrinės šį potencialų ginčą tarp geležinkelių ir BK? Geroji žinia tokia, kad galiu duoti 99 proc., jog ne Baltarusijos teismas. Blogesnė žinia ta, kad tikriausiai ir ne Lietuvos teismas. Dar blogesnė žinia yra ta, kad didžiausia tikimybė, jog sutartyje yra numatyta arbitražinė išlyga ir visi ginčų sprendimai iš sutarties būtų sprendžiami Stokholmo arbitraže. Mažesnė tikimybė – kitame arbitraže.
O tai yra iš ties bloga žinia, nes tokį ginčą Stokholmo arbitraže nagrinėtų arbitrai, kurie turi didžiulę patirtį tokių ginčų sprendime. O taip pat – kad jiems „kabinti makaronų“ apie Lietuvos „vertybinę politiką“ neišeis. Jie matys konkrečią sutartį ir matys du konkrečius ūkio subjektus, šią sutartį sudariusius. Ir matys konkretų vienašališką sutarties nutraukimo pagrindą, kurio stiprumas dėl jau minėtų priežasčių yra, kaip čia pasakius…
Na ir galiausiai, pereikime prie paskutinės, bet tuo pačiu ir svarbiausios šio rašinėlio dalies – kiek visas šis „malonumas“ su „vertybine užsienio politika“ mums, mokesčių mokėtojams, potencialiai gali kainuoti? Bendrą sumą pasakyti sunku, tačiau ši suma gali susidėti iš kelių elementų: BK pagrįsta reikalavimo suma, kurią jie galėtų įrodyti Stokholmo arbitraže; mūsų geležinkelių ir uosto negautos pajamos; kitų ūkio subjektų negautos pajamos. Pakalbėkime apie kiekvieną iš šių elementų atskirai.
BK reikalavimo suma: manytina ir tikėtina, kad BK, jei nuspręstų reikšti ieškinį mums dėl vienašališko sutarties nutraukimo, toks reikalavimas susidėtų irgi iš dviejų dalių: BK patirti tiesioginiai nuostoliai ir BK negautos pajamos. BK patirti nuostoliai – tai ta pretenzijų suma, kurią pati BK gautų iš savo trąšų pirkėjų už laiku ir tinkamai neįvykdytas sutartis. Konkrečiai – BK turi sutartis su savo trąšų pirkėjais visame pasaulyje, kurias vykdydama, BK mūsų geležinkeliais veža trąšas į Klaipėdos uostą, kur jas krauna į laivus ir plukdo savo pirkėjams visame pasaulyje. Jei mes šių trąšų nebevešime, vadinasi, BK šių trąšų pristatyti nebegalės bent kurį laiką, kas reiškia, kad pati neįvykdys savo sutarčių. Už tai sulauks pretenzijų dėl žalos atlyginimo iš savo pirkėjų dėl laiku ir tinkamai neįvykdytų sutarčių, kurias kruopščiai ir tvarkingai segs į segtuvą bei pateiks Stokholmo arbitražui byloje prieš mus. BK negautos pajamos – tai tas BK negautas pelnas, kurį BK būtų gavusi, jei nebūtų sutarties nutraukimo iš mūsų pusės. Orientaciškai, užvakar pasirodė geras Eglės Samoškaitės straipsnis, kuriame pateikti skaičiavimai, jog dabar viena BK trąšų tona kainuoja 800 EUR, o BK per metus per mus perveža 11 mln. tonų, vadinasi, tų per mus pervežtų trąšų vertė yra apie 9 mlrd. EUR. Neaišku, kiek iš šios sumos yra BK pelnas, nes tik jį, tikėtina, tektų atlyginti, bet, įvertinant tai, kad trąšos per metus pabrango apie tris kartus, tikėtina, pelnas būtų nemažas. Grįžkime prie įrašo pradžioje nurodytos 12 mėnesių trukmės nutraukiant sutartį vienašališku sprendimu. Šis terminas yra labai svarbus, kadangi, logiškai ir sistemiškai aiškinant sutartį, tikėtina, kad būtent tokį terminą sutarties šalys nusimatė kaip protingą, per kurį, sutartį Lietuvos geležinkeliams nutraukus vienašališkai, BK galėtų krovinius perorientuoti per kitur. Todėl tikėtina, kad tik už minėtą terminą nuostolius mums tektų atlyginti.
Taigi, šiuo metu praktiškai neįmanoma pasakyti, kokios vertės būtų BK mums pareikštas reikalavimas Stokholmo arbitraže, bet, įvertinus paminėtas aplinkybes, sakyčiau, kad jei būtų sutilptą į 8 nulių zoną, reikėtų bėgti į bažnyčią ir žvakutę prie altoriaus uždegti, kaip padėką Dievui už tai, kad dar lengvai „praslydom“.
Toliau, aišku, eitų Lietuvos geležinkelių netektos pajamos iš trąšų vežimo, kurios, remiantis minėtu E. Samoškaitės straipsniu, būtų apie 110 mln. EUR per metus, uosto pajamos – 12,3 mln. EUR, krovos kompanijoms – apie 70 mln. EUR per metus.
Taigi, kaip matot, mūsų pusė, nutraukus šią sutartį, garantuotai patirtų kelis šimtus milijonų eurų nuostolių per metus iš mūsų pusės negautų pajamų už BK krovinių vežimą ir krovą uoste. Ir labai galimas daiktas, kad dar turėsim bylą Stkoholmo arbitraže iš BK pusės, kuri, tikėtinai, reikalaus gerokai didesnių nuostolių.
Visą tai įvertinus, aš jau prieš kelias dienas rašiau apie verslo sprendimų priėmimo taisyklę, kurios privalo laikytis bet kuris įmonės vadovas, konkrečiai – priimdamas rizikos sprendimus, juos tinkamai įvertinti pagal tikėtinos naudos ir potencialios rizikos santykį. Ir ką aš noriu pasakyt – gal baikime vieną dieną mūsų valstybės aukščiausiems sprendimų priėmėjams taikyti mažesnius reikalavimus, nei būtų taikomi UAB „Trys paršiukai“ direktoriui. Iš to, ką išdėsčiau aukščiau, matyti, kad dėl vakar Vyriausybės priimto sprendimo mokesčių mokėtojai rizikuoja didžiulėmis pinigų sumomis. Tai gal pareikalaukime, kad Vyriausybė užsakytų situacijos rizikos vertinimą iš geros advokatų kontoros. Geros, tai turiu omeny ne Lietuvos kontoros, o, kaip minimum, iš Londono „Magic circle“, kuri, be kita ko, turėtų didžiulę patirtį Stokholmo arbitraže. Nes būtent tokio lygmens kontora eis atstovauti BK interesų. Taip, milijoną kitą kainuos, bet rizikuojam juk gerokai didesnėmis pinigų sumomis. Suformuluoti užduotį, kad va sutartis, va mūsų sugalvotas sutarties nutraukimo pagrindas, įvertinkit teisines rizikas. Kaip stipriai atrodom ir kuo rizikuojam? Paties rizikos vertinimo galima neviešinti, jei jis konfidencialus, bet paviešinti pačią išvadą, iš serijos, kad teisines rizikas įžvelgiam minimalias, viskas atrodo gerai, go for it; arba – dar tokios nesąmonės nematėm, suvartys kaip vaikus ir tik nuo arbitrų gailestingumo priklausys, kiek stipriai prasileidinėsit.