Gerai, gerbiamieji, kadangi mūsų Vyriausybė atvirai smaginasi numatydama vis naujus ir naujus konstitucinių teisių ribojimus žmonėms, neturintiems „galimybių paso“, tai pakalbėkime apie Konstituciją ir apie joje numatytas galimybes riboti žmogaus teises ir laisves.
Iš karto disclaimeris: aš pats skiepui užsiregistravau pirmą valandą, kai tik Šimašius paskelbė akciją „35+“, galimybių pasą turiu. Galėčiau sakyti, kad manęs tai neliečia, bet tai, kas šiuo metu vyksta, mane jau rimtai pradeda gąsdinti. Pavyzdžiui, šiandien kolegos advokatai pasidalino žinia, kad be galimybių paso nebus galima lankyti suimtų klientų, o tyrėjams ir prokurorams toks ribojimas nėra numatytas. Niekaip kitaip, kaip tik teisės į advokato pagalbą pažeidimu, rungimosi principo baudžiamajame procese pažeidimu, aš to pavadinti negaliu.
Taigi, važiuojam. Nepaisant to, kad konkreti teisė ar laisvė yra įtvirtinta Konstitucijoje, tai šios teisės ar laisvės nedaro absoliučios. Kai kurie teisės mokslininkai išskiria, kad absoliuti teisė, t.y. tokia teisė, kurios negalima apriboti, yra tik minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Nes Konstitucijos 26 straipsnyje yra nurodyta, kad tokia teisė yra nevaržoma. Nors aš dar ir paabejočiau, ar taip jau tikrai tokia teisė niekaip negali būti suvaržyta. Bet nesvarbu, ne apie tai tema.
Savo ruožtu visas kitas žmogaus teises ir laisves apriboti galima. Net ir teisę į gyvybę (pvz., būtinosios ginties atveju). Svarbu tik kaip ir kokiu būdu šios teisės bei laisvės yra apribojamos. Ir šio klausimo mes niekaip teisingai neišnagrinėsim, jei į pagalbą nepasitelksim Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – LRKT) doktrinos. O joje šiuo klausimu yra pasisakyta ir ne kartą.
Pavyzdžiui, LRKT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad „pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, […] galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo” (LRKT 2004-01-26 nutarimas byloje Nr. 3/02-7/02-29/03).
Taigi, remiantis paminėta LRKT doktrina, riboti žmogaus teises ir laisves yra galima, jei toks žmogaus teisių ir laisvių ribojimas atitinka paminėtas sąlygas, o konkrečiai – išlaiko paminėtą keturių pakopų testą. Apie šio keturių pakopų testo sąlygas ir pakalbėkime plačiau.
Pirmoji sąlyga: ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Vyriausybė šia apimtimi gali pasiteisinti, kad ji įvedamais ribojimais siekia apsaugoti visuomenės narių sveikatą ir gyvybę, todėl gal ir taip – galėčiau pritarti: Vyriausybės įvedami apribojimai šios sąlygos reikalavimus gal ir atitinka.
Ko gero, būtent į šią sąlygą referavo šiuo metu jau net du esantys etatiniai budintys Konstitucijos aiškintojai – ponai Žalimas ir Sinkevičius, teigdami, kad viskas su Vyriausybės įvedamais ribojimais yra legit. Tačiau ponai Žalimas ir Sinkevičius kaip ir nutyli, kad sąlygų pagal LRKT jurisprudenciją yra ir daugiau, ne tik ši viena.
Antroji sąlyga: ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė. Ši sąlyga iš esmės reiškia, kad kai iškyla dviejų ar kelių Konstitucijoje saugomų vertybių kolizija (t.y. susidūrimas), ši kolizija privalo būti išspręsta tokiu būdu, kad nebūtų paneigta nė viena Konstitucinė vertybė. Arba dar kitaip – kaip yra išaiškinęs tas pats LRKT, „Konstitucijos vientisumo principas suponuoja tai, kad Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota“ (LRKT, 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
O šiuo atveju mes jau visiškai pagrįstai galime kelti klausimus, ar tikrai Vyriausybės įvedamais ribojimais nėra paneigiama jokia Konstitucijoje numatyta teisių ar laisvių prigimtis?
Čia geras pavyzdys būtų mano jau minėtas šiandien kolegų pasidalintas atvejis, susijęs su draudimu advokatams be galimybių paso susitikti su savo suimtais klientais. Būtina pažymėti, kad tokiu apribojimu yra ne tik apribojama advokatų teisė praktikuoti, t.y. verstis advokato praktika, bet ir žmonių teisė į advokato teisinę pagalbą. Nes teisė į advokato teisinę pagalbą apima du dėmenis: 1) teisę būti ginamam ir atstovaujamam advokato; 2) teisę būti ginamam ir atstovaujamam konkretaus mano pasirinkto advokato.
Jei, tarkime, valstybė prieš mane pradėjo ikiteisminį tyrimą, mane suėmė, valstybė privalo man taip pat garantuoti, kad aš turėčiau teisę būti ginamas konkretaus advokato, su kuriuo aš susitariau dėl mano gynimo. Ir jei aš pasitikiu tik tuo vienu advokatu, noriu, kad mane gintų ir atstovautų tik tas vienas advokatas, su tuo vienu advokatu susitariau, kad jis mane gins ir atstovaus, bet tas vienas advokatas nesiskiepija, tai kur mano teisė į advokato pagalbą? Pabrėžiu – teisė į advokato teisinę pagalbą yra numatyta ne advokatų labui, bet jų klientų labui.
Jei visais kitais atvejais dar galima sakyti, kad nesiskiepijai – pats kaltas, tai šiuo atveju nesiskiepija advokatas, o apribojamos jo kliento teisės susitikti su savo advokatu bei naudotis efektyvia savo advokato teisine pagalba (beje, priminsiu, kad prokurorams ir tyrėjams analogiški apribojimai nėra numatyti, vadinasi, iš esmės paneigiama sulaikyto asmens teisė nuo pirmos apklausos būti ginamam advokato).
Įvertinus tai, jau galime laikyti, kad minimas keturių pakopų testas neišlaikomas ties antra pakopa. Bet keliaukime toliau.
Trečioji sąlyga: apribojimai yra įvedami įstatymu. Tai yra ypač svarbi sąlyga, kurios šiuo atveju taip pat nesilaikoma, nes apribojimus įveda Vyriausybė, kuri įstatymų leisti neturi teisės. Priminsiu, kad įstatymus pas mus leidžia tik Seimas. LRKT šį klausimą išaiškino tokiu būdu: „Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis). Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.
Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Tautos atstovai yra Seimo nariai. Taigi tik „Seimas yra Tautos atstovybė“ (LRKT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinė logika šiuo atveju yra tokia: pagal Konstitucijos 2 straipsnį suverenitetas priklauso Tautai. Šį suverenitetą Tauta gali įgyvendinti dvejopai: tiesiogiai – referendumo būdu – ir netiesiogiai – per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Demokratiškai išrinkti Tautos atstovai yra Seimo nariai, todėl tik jie ir tegali įgyvendinti Tautos suvereniteto galias, kurias iš Tautos gavo per Seimo rinkimus. Seimas šiuo atveju nepriima jokių įstatymų, kuriais remiantis būtų varžomos žmonių Konstitucinės teisės ir laisvės. Teises ir laisves varžo Vyriausybė, kuri neturi teisės leisti jokių įstatymų, o gali tik juos įgyvendinti. Vyriausybė nėra Tautos atstovybė, o yra tik Seimo valdančiosios daugumos atstovybė. Vadinasi, neišlaikoma ir ši sąlyga.
Ketvirtoji sąlyga: yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Čia mes vėl į pagalbą kviečiamės LRKT, kuris savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad „proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“ (LRKT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas).
Įvertinus paminėtą LRKT jurisprudenciją, reikia pažymėti, kad ši keturių pakopų testo sąlyga yra išlaikoma, jei nėra jokių švelnesnių ar mažiau varžančių būdų konkrečiam tikslui pasiekti, kaip tik konkretūs žmogaus teisių ir laisvių apribojimai.
O šiuo aspektu aš norėčiau priminti, kad visa Lietuvos viešoji erdvė Vyriausybę jau eilę mėnesių kritikuoja už tai, kad nebuvo jokios įtraukios vakcinacijos kampanijos. Kiek gi buvo siūlymų: kreipkitės į bažnyčių hierarchus, kad jie skatintų skiepytis per mišias. Nieko nebuvo. Dabar jau bažnyčių hierarchai tą pradėjo daryti ex officio (lot. savo iniciatyva), be jokio Šimonytės paprašymo. Toliau, kiek gi buvo siūlymų organizuoti vakcinacijos loterijas. Buvo? Nieko nebuvo. Kiek buvo siūlymų tiesiogiai pradėti mokėti už vakcinavimą. Buvo? Nebuvo.
O tą padaryti mūsų gerbiama Vyriausybė turėjo daugiau nei tris mėnesius. Nieko nepadarė, o dabar iš karto išsitraukė bizūną, meduolį pamiršusi. Tai palaukit – jei mūsų Vyriausybė siekiamų vakcinacijos tikslų galėjo pasiekti savanoriška ir įtraukia vakcinacijos kampanija ir tam turėjo labai daug laiko, tačiau nieko nedarė, o dabar iš karto nusprendė pereiti prie žmogaus teisių ir laisvių ribojimų (ir ne bet kokių, o ypač žiaurių), tai ar mes galime sakyti, kad buvo išlaikytas konstitucinis proporcingumo principas? Mano nuomone, visiškai ne.
Summa summarum, su dabartiniais ribojimais mūsų gerbiama ir labai mylima Vyriausybė, geriausiu atveju, išlaiko tik pirmą keturių pakopų testo reikalavimą. O keturių pakopų testas reiškia, kad jis neišlaikomas, jei neišlaikomas bent vienas iš nurodytų keturių pakopų reikalavimų.
Long story short – sėsk, 1! (arba, kaip sakydavo mano būtent konstitucinės teisės dėstytojas, vienetas irgi pažymys).