Siūlome susipažinti su Donaldo Tusko laišku 27 Europos Sąjungos šalių lyderiams, kuriame su viltimi žvelgiama į ateitį ir siūloma drauge dirbti ją kuriant.
Mieli kolegos,
Siekdamas geriau pasiruošti mūsų diskusijai Maltoje apie Europos Sąjungos, kurią sudaro 27 valstybės narės, ateitį ir atsižvelgdamas į pokalbius su kai kuriais iš jūsų, leiskite man pateikti keletą apmąstymų, su kuriais daugelis jūsų, manau, sutiks.
Nuo pat Romos sutarties pasirašymo nebūta grėsmingesnių iššūkių už tuos, su kuriais šiuo metu susiduria Europos Sąjunga. Šiandien mes susiduriame su trejopomis grėsmėmi, kurių anksčiau nekildavę, bent jau ne tokiu mastu.
Pirmoji grėsmė – išorinė, susijusi su nauja geopolitine situacija pasaulyje ir aplink Europą. Vis labiau stiprėjanti Kinija, pavadinkime ją atkakliąja, ypač jūrose; agresyvi Rusijos politika Ukrainoje ir kitose kaimyninėse šalyse; karai, teroras ir anarchija Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, kur svarbiausias vaidmuo tenka radikaliajam islamui, kaip ir nerimą keliančios naujosios JAV administracijos deklaracijos – visa tai daro mūsų ateitį labai nenuspėjamą. Pirmą kartą mūsų istorijoje vis labiau daugiapoliame pasaulyje tiek daug žmonių tampa atvirai antieuropiniai arba, geriausiu atveju, euroskeptiški. Ypač pokyčiai Vašingtone stumia Europos Sąjungą į keblią padėtį; atrodo, naujoji administracija verčia suabejoti pastarųjų 70 metų Amerikos užsienio politiką.
For the first time in our history, in an increasingly multipolar external world, so many are becoming openly anti-European, or Eurosceptic at best. Particularly the change in Washington puts the European Union in a difficult situation; with the new administration seeming to put into question the last 70 years of American foreign policy.
The second threat, an internal one, is connected with the rise in anti-EU, nationalist, increasingly xenophobic sentiment in the EU itself. National egoism is also becoming an attractive alternative to integration. In addition, centrifugal tendencies feed on mistakes made by those, for whom ideology and institutions have become more important than the interests and emotions of the people.
Antroji grėsmė – vidinė, susijusi su anti-ES augimas, nacionalistas, vis ksenofobiniu nuotaikų pati ES. Nacionalinis egoizmas taip pat tampa patraukli alternatyva integracija. Be to, išcentriniai tendencijos minta asmenų daromais klaidų, kuriems ideologija ir institucijos tapo svarbesnis nei interesų ir emocijų žmonių.
The third threat is the state of mind of the pro-European elites. A decline of faith in political integration, submission to populist arguments as well as doubt in the fundamental values of liberal democracy are all increasingly visible.
Trečioji grėsmė yra proeuropietiško elito proto būsena. visi iš tikėjimo politinės integracijos, pateikimo populistinių argumentų mažėjimas taip pat abejonių pagrindinių vertybių liberalios demokratijos vis labiau matomas.
In a world full of tension and confrontation, what is needed is courage, determination and political solidarity of Europeans. Without them we will not survive. If we do not believe in ourselves, in the deeper purpose of integration, why should anyone else? In Rome we should renew this declaration of faith. In today’s world of states-continents with hundreds of millions of inhabitants, European countries taken separately have little weight. But the EU has demographic and economic potential, which makes it a partner equal to the largest powers. For this reason, the most important signal that should come out of Rome is that of readiness of the 27 to be united. A signal that we not only must, but we want to be united.
Pasaulyje pilna įtampos ir konfrontacijos, ko reikia yra drąsa, pasiryžimas ir politinio solidarumo europiečių. Be jų mes neišgyvens. Jei mes netikime savimi, į gilesnį tikslą integracijos, kodėl kas nors kitas? Romoje turėtume atnaujinti šį tikėjimo deklaraciją. Šiandieniniame pasaulyje valstybių-žemynuose su šimtais milijonų gyventojų, Europos šalys, kurių buvo imtasi atskirai turi mažai svorio. Tačiau ES turi demografinį ir ekonominį potencialą, kuris leidžia partneris lygus didžiausių galių. Dėl šios priežasties, svarbiausia signalas, kuris turi ateiti iš Romos yra tai, kad pasirengimo 27 turi būti vieningi. Signalas, kad mes ne tik turi, bet mes norime būti vieningi.
Let us show our European pride. If we pretend we cannot hear the words and we do not notice the decisions aimed against the EU and our future, people will stop treating Europe as their wider homeland. Equally dangerously, global partners will cease to respect us. Objectively speaking, there is no reason why Europe and its leaders should pander to external powers and their rulers. I know that in politics, the argument of dignity must not be overused, as it often leads to conflict and negative emotions. But today we must stand up very clearly for our dignity, the dignity of a united Europe – regardless of whether we are talking to Russia, China, the US or Turkey. Therefore, let us have the courage to be proud of our own achievements, which have made our continent the best place on Earth. Let us have the courage to oppose the rhetoric of demagogues, who claim that European integration is beneficial only to the elites, that ordinary people have only suffered as its result, and that countries will cope better on their own, rather than together.
Leiskite mums parodyti mūsų Europos pasididžiavimas. Jei mes apsimesti, mes negalime išgirsti žodžius ir mes nepastebi sprendimus nukreipta prieš ES ir mūsų ateičiai, žmonės nustos gydyti Europą, nes jų platesnio tėvynę. Taip pat pavojingai, pasauliniai partneriai nustos gerbti mus. Objektyviai kalbant, nėra jokios priežasties, kodėl Europa ir jos lyderiai turėtų pataikauti išorės įgaliojimų ir jų valdovai. Aš žinau, kad politika, orumo argumentas negali būti per dažnai, nes tai dažnai sukelia konfliktus ir neigiamų emocijų. Tačiau šiandien mes turime atsistoti labai aiškiai mūsų orumui, vieningoje Europoje orumas – nepriklausomai nuo to, ar mes kalbame su Rusija, Kinija, JAV ar Turkijos. Todėl leiskite mums turėti drąsos didžiuotis mūsų pačių pasiekimai, kurie padarė mūsų žemynas geriausia vieta Žemėje. Leiskite mums turėti drąsos prieštarauti Demagogija, kurie teigia, kad Europos integracija yra naudinga tik elitui, kad paprasti žmonės tik patyrė savo rezultatą, retoriką ir kad šalys kuo geriau susidoroti patys, o ne kartu.
We must look to the future – this was your most frequent request in our consultations over the past months. And there is no doubt about it. But we should never, under any circumstances, forget about the most important reasons why 60 years ago we decided to unite Europe. We often hear the argument that the memory of the past tragedies of a divided Europe is no longer an argument, that new generations do not remember the sources of our inspiration. But amnesia does not invalidate these inspirations, nor does it relieve us of our duty to continuously recall the tragic lessons of a divided Europe. In Rome, we should strongly reiterate these two basic, yet forgotten, truths: firstly, we have united in order to avoid another historic catastrophe, and secondly, that the times of European unity have been the best times in all of Europe’s centuries-long history. It must be made crystal clear that the disintegration of the European Union will not lead to the restoration of some mythical, full sovereignty of its member states, but to their real and factual dependence on the great superpowers: the United States, Russia and China. Only together can we be fully independent.
Turime žiūrėti į ateitį – tai buvo jūsų dažniausias prašymas mūsų konsultacijų per pastaruosius mėnesius. Ir nėra abejonių. Bet mes niekada, jokiomis aplinkybėmis, pamiršti apie svarbiausių priežasčių, kodėl prieš 60 metų mes nusprendėme suvienyti Europą. Mes dažnai girdime teiginį, kad pastaruosius tragedijų padalytos Europos atminties nebėra argumentas, kad naujos kartos nepamenu mūsų įkvėpimo šaltinius. Bet amnezija nepaneigia šių įkvėpimo, nei ji atleisti mums mūsų pareiga nuolat prisiminti tragiškus pamokas padalyta Europoje. „Romoje turėtume tvirtai pakartoti šias dvi esmines, tačiau pamirštas tiesas: pirma, mes susivienijome siekdami išvengti dar vienos istorinės katastrofos ir, antra, kai Europa susivienydavo, tai būdavo geriausi laikai per visą kelių šitmečių Europos istoriją. Reikia visiškai aiškiai pasakyti: Europos Sąjungos dezintegracija neatkurs valstybių-narių suverenumo, bet padarys jas realiai ir faktiškai priklausomas nuo didžiųjų supergalybių: JAV, Rusijos ir Kinijos. Tik kartu mes galime būti visiškai nepriklausomi.“
We must therefore take assertive and spectacular steps that would change the collective emotions and revive the aspiration to raise European integration to the next level. In order to do this, we must restore the sense of external and internal security as well as socio-economic welfare for European citizens. This requires a definitive reinforcement of the EU external borders; improved cooperation of services responsible for combating terrorism and protecting order and peace within the border-free area; an increase in defence spending; strengthening the foreign policy of the EU as a whole as well as better coordinating individual member states’ foreign policies; and last but not least fostering investment, social inclusion, growth, employment, reaping the benefits of technological change and convergence in both the euro area and the whole of Europe.
Todėl turime imtis ryžtingesnis ir įspūdingas priemonių, kad būtų pakeisti kolektyvines emocijas ir atgaivinti siekį didinti Europos integraciją į kitą lygį. Siekiant tai padaryti, mes privalome atkurti išorės ir vidaus saugumo jausmą, taip pat socialinę ir ekonominę gerovę Europos piliečiams. Tai reikalauja galutinį sustiprinti ES išorės sienų; pagerėjo bendradarbiavimas tarnybų, atsakingų už kovą su terorizmu ir apsaugoti tvarką ir ramybę per erdvę be vidaus sienų; in gynybos išlaidų padidėjimas; stiprinti užsienio politiką ES kaip visuma, taip pat geriau koordinuoti atskirų valstybių narių užsienio politiką; ir paskutinis, bet ne mažiau svarbu skatinti investicijas, socialinę įtrauktį, ekonominį augimą, užimtumą, pajutusi technologinių pokyčių ir konvergencijos tiek euro zonoje, tiek visoje Europoje naudą.
We should use the change in the trade strategy of the US to the EU’s advantage by intensifying our talks with interested partners, while defending our interests at the same time. The European Union should not abandon its role as a trade superpower which is open to others, while protecting its own citizens and businesses, and remembering that free trade means fair trade. We should also firmly defend the international order based on the rule of law. We cannot surrender to those who want to weaken or invalidate the Transatlantic bond, without which global order and peace cannot survive. We should remind our American friends of their own motto: United we stand, divided we fall.
Turėtume naudoti į prekybos strategijos JAV į ES naudai kaitą stiprėja mūsų derybas su suinteresuotais partneriais, gindamas savo interesus tuo pačiu metu. Europos Sąjunga neturėtų atsisakyti savo kaip prekių supervalstybe, kuri yra atvira kitiems, tuo pat metu apsaugant savo piliečius ir įmones, ir prisiminti, kad laisvoji prekyba reiškia sąžiningą prekybą, vaidmenį. Mes taip pat turėtume tvirtai ginti tarptautinę tvarką, grindžiamą teisinės valstybės principui. Mes negalime pasiduoti tiems, kurie nori susilpninti ar paneigti transatlantinis ryšys, be kurių pasaulio tvarką ir taiką negali išgyventi. Turėtume priminti mūsų Amerikos draugus savo moto: susivieniję atsilaikysime, pasidaliję žlugsime.
Šaltinis: consilium.europa.eu