Bernardinai.lt
Pirmokės išmintis ir dorybės
„Šis tarnas yra blogas“, – išsprūsta man, kai su pirmokėliais žiūrime animaciniu filmuku paverstą biblinę istoriją apie talentus, kuriuos šeimininkas patikėjo tarnams. „Mokytojau, jis nėra blogas, o tik blogai elgiasi“, – netrukus pataiso mane mokinukė.
Labai tiksli pastaba, mąstau, tačiau abejoju, ar pirmokė sugebės paaiškinti skirtumą tarp šių dviejų pasakymų. Vis dėlto abejonė greitai išgaruoja. „Mokytojau, jeigu jis būtų blogas, vadinasi, jis negalėtų elgtis gerai. O dabar jis tik blogai elgiasi, tačiau nėra robotas… Jis gi neužprogramuotas, o gali pasitaisyti ir tapti geras“, – tarsi filosofė samprotauja Mildutė.
Lieku sužavėtas ir apstulbęs, mažo vaiko lūpomis byloja išmintis, kurią mes, išmintingais save laikantys suaugusieji, dažnai pamirštame. „Prašau – tik niekada neužmiršk to, ką dabar pasakei“, – priduriu baigdamas ir dar paprašau, kad subartų mane, jei kada vėl imsiu aiškinti, jog kas nors yra blogas, o ne tik blogai elgiasi. Juk mokinukė iš tiesų žino svarbiausią dalyką: nė vienas nesame pasmerktas, jog net žemiausiai puolę, galime pakilti, pasikeisti, atsiversti. Tiesa, lygiai taip pat galime ir nupulti. Laisva valia leidžia spręsti, ko sieksime – dorybių ar nuodėmių, Rojaus ar pragaro, gėrio ar blogio.
Rašant šias eilutes, užplūsta ir daugiau prisiminimų iš mano dar gana trumpos mokytojavimo praktikos. Štai kartą su mokiniais sudarinėjome elgesio klasėje taisykles. Iš šeštokų lūpų plaukė tiesiog nuostabūs pasiūlymai apie tai, kad privalu išklausyti ir gerbti ne tik mokytoją, tačiau ir klasės draugą, jog negalima vėluoti į pamoką, kad privalu būti jai pasiruošus ir aktyviai dalyvauti. „O kodėl neretai elgiatės priešingai?“ – paklausiau provokuodamas tolesnę diskusiją. „Todėl, kad jūs griežtai nebaudžiate“, – nuskambėjo atsakymas, kuriam pritarė dauguma klasėje buvusiųjų. „O kaip man reikėtų jus bausti?“ – klausiau toliau. Pasiūlymų būta įvairiausių: nuo paprasčiausio išprašymo iš klasės iki skambučio tėvams ar pastabų įrašymo elektroniniame dienyne. Tačiau išvada aiški – nori suvaldyti klasę, privalai bausti ir bausti griežtai, kad ta bausmė taptų atgrasymo priemone kitiems potencialiems klasės maištininkams.
„Ar jūs apskritai mokate šaukti?“ „Ar galite pagaliau išvyti šitą mokinį iš klasės?“ – tokių klausimų iš mokinių esu girdėjęs ne kartą. Šie klausimai yra puiki iliustracija to, kad sakinyje „bausti negalima pasigailėti“ kablelį dažniausiai dedu po antrojo žodžio. Galbūt tai yra ir mano silpnybė, tačiau bausti mokinį ranka kyla sunkiai. Bausmė, man atrodo, yra paskutinė priemonė, paskutinė galimybė, kai visas kitas arsenalas jau išnaudotas. Visada neprarandu naivios vilties, kad gal pagaliau pavyks žmoniškai susišnekėti.
Atsimenu, kad tą pamoką, kai su šeštokais sudarinėjome tinkamo elgesio taisykles, kurias patys mokiniai rekomendavo papildyti gresiančių bausmių sąrašu, ant lentos nupiešiau du žmogeliukus, kurių elgesys identiškas. Abu jie yra gerai besielgiantys jaunuoliai. Tiesa, vienas jų gerai elgiasi tik todėl, kad žino, jog elgdamasis priešingai, užsitrauks bausmę, kurios visiškai nepageidauja. O kitas elgiasi gerai ne dėl kokių nors išorinių paskatų ar apribojimų, o tiesiog dėl vidinio įsitikinimo, kad taip elgtis iš tiesų yra gera. Antrasis jaunuolis yra išsiugdęs dorybes, teigtume mes.
Tuomet sakiau savo mokinukams, jog norėčiau, kad ir jie būtų kaip tas antrasis žmogeliukas, jog per istorijos pamokos nėra tik tam, kad iškaltume datas ar įgytume įgūdžių, kaip atlikti tyrimą ir parašyti esė. Taip, tai yra be galo svarbu, tačiau svarbiausia išmokti būti dorais ir atsakingais žmonėmis, augintis ne tik fizinius ar protinius, tačiau ir dvasinius raumenis. Tokia mokykla yra mano svajonė ir idealas. Prie to klupdamas ir keldamasis, tikėdamas ir abejodamas, trykšdamas entuziazmu ir kartais pasiduodamas slogučiui stengiuosi artėti savo kasdienybėje.
Istorija kaip dorinis ugdymas
Stiprinti dvasinius raumenis tinka ne tik vadinamosios dorinio ugdymo pamokos, tačiau ir lietuvių ar užsienio kalba, istorija, pilietinis ugdymas ar biologija. Nelįsiu į laukus, kuriuose auga ne mano pupos, o apsistosiu ties istorija. Liūdžiu, kai girdžiu mokinius teigiant, kad istoriją verta mokytis nebent dėl to, kad jos gali prireikti per egzaminus. Liūdžiu ir pykstu ant savęs – negi nesugebu parodyti, jog istorijos reikšmė yra gerokai svarbesnė negu vienas vienintelis egzaminas, tebūnie nuo jo priklauso ir stojimas į aukštąją mokyklą. Istorijos tikslas yra ugdyti sąmoningą, dorą, pilietiškai ir politiškai apsisprendusią asmenybę. Asmenybę, kuri suprastų savo pasirinkimų svarbą, ant kiekvieno iš mūsų pečių gulančią atsakomybę už savo šalies, bendruomenės ateitį.
Taip, kartais istorija ydingai pristatoma tik kaip didžiųjų žaidėjų – didžiųjų valstybių, įtakingus postus užimančių veikėjų – dominavimo laukas. Eilinis žmogus kažkur pradingsta, kaip pradingsta ir kalba apie jo atsakomybę ir uždavinius. Todėl būtina kuo daugiau kalbėti apie paprastam žmogui kasdienybėje, ypač lūžiniais istorijos momentais, iškylančius iššūkius. Su tokiu apsisprendimo iššūkiu, atėjus sovietams, susidūrė paprastas studentas, turėjęs apsispręsti, ar eiti į mišką ir kovoti, ar ramiai žiūrėti, kaip griaunama laisva tėvynė ir kartu – jo paties gyvenimas. Iššūkis kilo ir paprastam sovietinio universiteto dėstytojui. Dalyvauti visame melo žaidime ir masiniame protų pavergime ar siekti gyvenimo tiesoje atsisveikinant su karjeros perspektyvomis? Su tokiu iššūkiu susidūrė kaimietis, į kurio duris pasibeldė nuo nacių ir jiems talkinančių baltaraiščių bėgantis žydas. Gelbėti priglaudžiant ir taip rizikuoti savo paties ir šeimos narių gyvybe ar atstumti ir pasmerkti mirčiai? Su tokiu iššūkiu susidūrė ir eilinis darbininkas atgimimo aušroje. Jungtis prie tų, kurie siekia laisvės, stoja ginti pamatinių žmogaus teisių ir kartais buvo „pavaišinami bananais“ ar net atleidžiami, ar patogiai stebėti, kur link viskas pakryps ir tarnauti nugalėtojui.
Visa tai yra moralinės dilemos. Žmogus yra visada laisvas rinktis, o konkreti situacija jam yra tarsi iššūkis. Šiandien tokių iššūkių, nors ir menkesnio masto tikrai nestinga. Likti ar išvažiuoti, aktyviai įsitraukti į viešuosius reikalus ar nusišalinti, toleruoti, kai matai vokelius ar kyšius, ar principingai su tuo kovoti? Tai tik keli pavyzdžiai. Istorija, akcentuodama tuos pasirinkimus, skatindama empatiją, privalo ugdyti mokinio gebėjimą priimti tvirtą apsisprendimą ir supratimą, kad kiekvienas pasirinkimas turi savų pasekmių.
Pykstu girdėdamas sapaliojimų, kad istorija esą yra tik žmonijos nusikaltimų sąrašas. Taip teigiantis asmuo yra arba aklas, arba piktavalis. Istorija yra žmogaus pasirinkimų arena. Taip, vieni renkasi stoti gėrio, o kiti, deja, blogio pusėn. Ten, deja, stoja ir visi, kurie esminiais momentais nusprendžia būti pasyvūs ir teigia, kad nuo jų, girdi, niekas nepriklauso. Pasyvumas ir abejingumas yra blogio sąjungininkas, tuo tarpu gėriui visada reikia aktyvaus įsipareigojimo.
Mokykla Lietuvos ateičiai
Stebėdamas šiandienį Lietuvos viešąjį gyvenimą, tik dar labiau įsitikinu, koks svarbus vaidmuo tenka mokyklai. Prisiminkime tuos du mano pieštus žmogeliukus, kurių vienas gerai elgiasi todėl, kad taip liepia jo sąžinė, o kitas tik todėl, jog baiminasi bausmės. Pirmasis visada elgsis gerai nepaisydamas to, ar jį seks mokytojo, policininko, teisėjo ar didžiojo brolio akis. Antrasis savo ruožtu nedelsdamas gali pulti elgtis priešingai, jei tik pajaus, kad jokios nuobaudos jam negresia, jog juodi darbeliai taip ir liks tūnoti šešėlyje. Prisiminkime, kad ir pas kadaise populiarią vadinamąją „kombinavimo“ praktiką, kuri, suprask, nebuvo vagystė. Pažvelkime į dabartines tendencijas su visais vokeliais, pakišomis ir šešėliais. Visa tai yra ne tik įstatymų ar teisėsaugos, o visų pirma žmogaus moralės problema.
Jokiu būdu nenoriu teigti utopinės minties, kad dorybingų žmonių visuomenėje nebebus reikalingi įstatymai, nebebus reikalinga teisėsauga ar išnyks kalėjimai. Kadaise jau esu citavęs Leszeko Kołakowskio mintį, kurioje jis teigė, kad brolybė labiau įmanoma tarp vilkų, o ne žmonių. Ne, tiesiog dorybingas žmogus bus mažiau linkęs veidmainiauti, veikti šešėlyje, ten, kur jo nepasiekia bausmę galinčio įvykdyti budelio ranka. Galų gale kiek daug yra dalykų, kurių jokiais įstatymais nesureglamentuosi. Įstatymu nepriversi mylėti savo artimo, o juk pagarba savo artimui, tolerancija, dialogas yra ne mažiau svarbu nei skaidri ekonomika ar viešasis valdymas. Visa tai gali tik dorinis ugdymas.
Mokykla nėra panacėja. Asmenybė ugdoma ne tik ten, tačiau ir šeimoje, įvairiausiuose būreliuose, galų gale – ir kieme, būnant bendraamžių būryje. Vis dėlto nepaliauju svajojęs, kad mokykla dėtų visas pastangas stengdamasi išugdyti visavertę asmenybę su puikiai išvystytais proto ir širdies raumenimis. Kiekvienas galime keistis, kaip byloja pradžioje cituota pirmokėlė. Tegul mokykla būna šių pokyčių variklis.
Štai kodėl mokykla yra mano svajonė.