Pastarosiomis dienomis Lietuvoje itin išaugo įtakingų valstybės veikėjų susirūpinimas savo tamsia praeitimi.
Šiandien Seimo Nacionalinio saugumo komitete svarstytos pataisos, kurios leistų neviešinti diplomatų, dirbusių su KGB pavardžių (daugiau žr. ČIA).
Nenuostabu, jog taip bandoma apsaugoti Lietuvos partizanus bei Birželio sukilėlius niekinančio valdančiųjų koalicijos partnerio Lino Linkevičiaus asmenį ir jo vadovaujamą URM, kuri per pastaruosius 8 metus tapo ištisa eks-komunistų įdarbinimo kontora.
Visa šita tragikomedija, prisidengiant apgailėtinais teisiniais niuansais, tęsiasi jau tris dešimtmečius, kuomet socdemai, savo KGB rezervą ginantys konservatoriai ar dabar net valstiečiai niekaip neleidžia įsibėgėti jokiems realiems liustracijos procesams, toleruodami sovietinės struktūros asmenų tolesnę veiklą aukščiausiuose mūsų valstybės postuose iki šių dienų.
Bet net ir Šventam Rašte parašyta, kad „nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta“. Reikia tik viltis, kad pagaliau Lietuvoje subręs politinė jėga ir valia atskleisti VISUS komunistinių struktūrų bendradarbius, kurie vis dar valdo Lietuvos ministerijas, teisėsaugą ar mūsų akademinį pasaulį.