Veidaknygė
Spalio 16 d. minima Mažosios Lietuvos genocido diena. Stebėtina, tačiau šios milžiniško masto SSRS vykdytos skerdynės Lietuvoje paprastai lieka nutylėtos žiniasklaidos.
O nepamiršti reikėtų štai ko:
„Butuose ir iš viso ten buvo rasta žvėriškai nužudytų 72 moterų (įskaitant ir vaikus) ir vieno 74 metų amžiaus vyro lavonai. Tik keli lavonai turėjo šūvius į pakaušį. Kelių kūdikių galvos buvo suskaldytos kažkokiu kietu įnagiu. Viename bute buvo rasta ant sofos sėdinti per 80 metų senutė, kurios pusė galvos buvo atkirsta kirviu ar kastuvu. Apžiūrėję nužudytųjų lavonus, gydytojai vieningai konstatavo, kad visos moterys (įskaitant ir 8–12 metų mergaites) buvo išprievartautos, net ir toji 84 metų senutė. Visi jie buvo Nemirkiemo gyventojai.
Tarptautiniam Kariniam tribunolui Nuernberge buv. vok. kariuomenės parašiutininkų kuopos vadas vyr. ltn. dr. Henrich Ambeger parodė, kad jis matė ant kelio iš Nemirkiemio Gumbinės kryptimi, prie Ungurės (Angeraip) upelio, rusų tankų sutraiškytus ne tik vežimus bei arklius, bet moteris ir vaikus, „plokščiai įspaustus į žemę“.
Kelio pakraščiuose ir kiemuose gulėjo lavonai civilių žmonių, kurie buvo ne kovos veiksmų užmušti, o planingai nužudyti. Kelio pakraštyje, sako, susirietusi sėdėjo sena moteris, šūviu į pakaušį nužudyta. Čia pat gulėjo kelių mėnesių kūdikis, iš arti šūviu nušautas, nes kulkos įėjimas buvo apsvilintas, o pakaušyje kumščio dydžio žaizda. Keli kiti lavonai neturėjo šautinių žaizdų ir, atrodo, buvo nužudyti kastuvais ar šautuvų buožėmis, nes veidai buvo sutraiškyti. Vienas vyras buvo prikaltas vinimis prie kluono durų.“
