Visos ikšiolinės Lietuvos valdžios puoselėjo ambicingus energetinės nepriklausomybės ir branduolinės energetikos valstybės planus. Vis dar formaliai galioja nerealus Nacionalinės energetikos strategijos 2008–2012 m. planas, pagal kurį turėtų būti užtikrintos naujos atominės elektrinės eksploatavimo pradžios 2015 m. sąlygos. Nors ir turime galingus atsinaujinančius, bet menkai naudojamus energetinius išteklius, pirmaujame Europoje pagal mūsų gyventojus slegiančią finansinę naštą šildymui ir elektrai. Svarbiausia priežastis yra tai, kad mūsų politikams trūksta kompetencijos, realios tikslingos veiklos ir politinės valios efektyvių energetinių projektų įgyvendinimui.
Atominės energetikos politikos absurdai
Lietuva paveldėjo Ignalinos atominę elektrinę (IAE) su dviem Černobylio tipo grafitiniais RBMK reaktoriais. Elektros energijos balanse iš IAE išgauta elektra sudarė daugiau kaip 70 proc. ir pagal šį rodiklį Lietuva užėmė antrą vietą pasaulyje po Prancūzijos.Tačiau paaiškėjo, kad sovietinėse atominėse elektrinėse jau prieš Černobylio avariją įvyko keletas mažesnio mastelio avarijų – 1973 m. Ševčenko AE, 1981 m. Rovno AE ir kitose atominėse elektrinėse – visa tai buvo laikoma valstybine paslaptimi. Kadangi RBMK reaktoriai neatitinka patikimų saugumo standartų, tai po Vokietijos susivienijimo Rytų Vokietijos Greifsvaldo AE, turėjusi sovietinį RBMK tipo reaktorių, buvo nedelsiant uždaryta.
Viena iš sąlygų Lietuvos įstojimui į ES 2004 m. buvo IAE uždarymas iki 2009 m. pabaigos. Visi mūsų šalies prezidentai, visos vyriausybės ir beveik visos politinės partijos vienareikšmiškai pasisakė už branduolinės valstybės statuso išlaikymą. Atsakinga ir kompetentinga valdžia privalėjo jau 2004 m. paskelbti tarptautinį konkursą IAE uždarymui ir naujos, Visagino AE statybai bei jos finansavimui. Konkurse būtų galėjusios dalyvauti ir Lietuvos statybinės kompanijos bei finansinės institucijos. Tuometinės sąlygos buvo palankios, nes turėjome reikiamą infrastruktūrą ir atominės energetikos specialistus. Be to, buvo galima tikėtis ženklios finansinės paramos iš ES.
Užuot rengusi naują AE projektą G. Kirkilo vyriausybė pasamdė A. Abišalą siekdama įkalbėti 26 ES nares pakeisti sutartį ir pratęsti IAE gyvavimo laiką, o kai kurie politikai net reikalavo surengti referendumą dėl IAE veiklos pratęsimo (nors toks referendumas teisinės galios neturi). Sekė ištisa virtinė ne tik elementariausių klaidų, bet ir brangiai atsiėjusių aferų bei visuomenės mulkinimo: buvo suformuotas popierinis monstras LEO (pramintas trigalviu slibinu), kuris pasitarnavo energetikų klano vadovų ir kai kurių politikų galimam pasipinigavimui.
„Pragmatiškiausiai“ suveikė A. Kubiliaus vyriausybė, įkurdama Energetikos ministeriją (kurioje labiausiai trūko atominės energetikos specialistų). Tvirtą mūsų prezidentės ir premjero užnugarį turėjęs ministras A. Sekmokas gražbyliavo apie VAE šviesią ateitį. Visuomenė buvo įtikinėjama, kad vykdomi Astravos ir Kaliningrado atominių elektrinių statybos darbai yra tik akių dūmimas, VAE statybos partneriai yra ne tik Latvija ir Estija, bet ir Lenkija, potencialūs atominių reaktorių tiekėjai išsirikiavę eilėje. Tačiau, paaiškėjo, kad vienintelė reaktoriaus tiekimo kandidatė buvo Pietų Korėjos firma, bet ją turbūt išgąsdino LEO afera ir mūsų valdžios nesugebėjimas civilizuotai vykdyti IAE uždarymo darbų. Firma pasišalino. Analogiškai pasielgė ir lenkai.
Dėl išlikimo branduoline valstybe įvykusio referendumo rezultatas, kai 63 proc. piliečių pasisakė prieš atominę energetiką, labai neįtiko prezidentei, kuri apkaltino A. Kubiliaus vyriausybę dėl nepakankamo skaidrumo (ar energetikų išvados būtų pakeitę piliečių nuomonę?).
Nors tai skamba makabriškai, tačiau Fukušimos AE katastrofa pasitarnavo Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės ambicijoms, nes dėl Japonijos ir Vokietijos atsisakymo plėsti atominę energetiką, JAV ir Japonijos korporacija „Hitachi GE Nuclear Energy“ turi laisvų gamybinių pajėgumų ir yra labai suinteresuota tiekti branduolinį reaktorių numatomai VAE.
A.Kubiliaus vyriausybė buvo pateikusi šalies žiniasklaidai VAE statybos „genialų“ finansavimo modelį: tereikėtų tik visiems vartotojams pakelti elektros kainas, šį antkainį kaupti specialiame fonde, pavadintame VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos), o iš lupikavimo sukauptą milijardinę sumą investuoti į VAE statybą – tai valstybės biudžetui nieko nekainuotų, dar daugiau – generuotų papildomas pajamas. Kadangi šis vyriausybės „ekspertų“ propaguojamas modelis patyrė fiasko, jis buvo skubiai atšauktas.
IAE uždarymo darbus vykdo rusų valdoma Vokietijos bendrovė „Nukem Technologies“ (NTE) ir pagal grafiką vėluoja beveik 4 metus. Todėl IAE vadovybė bylinėjasi su NET pasamdžiusi britų teisinę kontorą „TaylorWessing“, mokėdama jai už valandą 1700 litų ir jau sumokėjo per 15 mln. litų. Nors Lietuva prašo iš Briuselio 870 mln. eurų tęsti uždarymo darbus, bet ES pasirengusi mokėti tik 210 mln. eurų, nes Europos audito rūmų išvadose teigiama, kad ES finansinės paramos pinigai naudojami neefektyviai.
Šalies valdžia yra atsakinga už mūsų gyventojų didžiausią energetinę naštą visoje Europoje. Nors statistika neapima visų faktinių išlaidų šiluminei energijai, bet oficialūs duomenys rodo, kad gyventojų vidutinė išlaidų dalis būsto apšildymui Lietuvoje siekia 3,7 proc., o ES – 0,6 proc. Pagal realiau skambančią apklausą 49-iems proc. Lietuvos gyventojų būsto šildymo išlaidos siekia net 21–30 proc. visų išlaidų. Lietuva brangiausiai moka „Gazpromui“ už gamtines dujas, importuoja 63 proc. elektros energijos, iš jų net du trečdalius – iš Rusijos.
Nors mums dažnai pavyksta palyginti pigiai, t. y. už 15,3 ct/kWh nusipirkti užsienietiškos elektros energijos, tačiau elektros srovė, pratekėjus po skirstomuosius tinklus, VIAP fondą ir, ko gero, mūsų energetikų klano (gal ir kai kurių politikų?) kišenes, jos kainą „smulkiems“ vartotojams pašokdina net iki 48,8 0 ct/kWh.
Kita didelių išlaidų energetikai medalio pusė yra ta, jog įvairių rūšių energija brangiai atsieina valstybei ir jos gyventojams, nes jos nepateisinamai daug iššvaistoma:dauguma mūsų būstų nėra apšildyti (sužlugdyta daugiabučių būstų renovacijos programa), sunaudojame daug degalų automobiliams, kadangi kai kurioms šeimoms reikia kelių automobilių (nereikia dviračių), Vilniaus gatvėse piko metu didžiausios eismo grūstys (neįgyvendinta slenkamo darbo laiko sistema), jose rieda daug didelių, uoliai benziną ryjančių automobilių, o šių monstrų Vilniuje yra santykinai daugiau nei Berlyne, nes, priešingai nei Vokietijoje, pas mus net didžiausi ir brangiausi automobiliai nėra apmokestinami (pagal jų galingumą). Tad ir nenuostabu, kad Lietuvos energetikos efektyvumas yra 2,5 karto žemesnis nei ES vidurkis.
Atsinaujinantieji energetiniai ištekliai
Pasaulio iškastinio kuro, vadinamo mineraliniais energijos ištekliais, atsargos yra ribotos ir sparčiai senka. Visų pirma nafta yra labai vertinga žaliava daugeliui pramonės šakų, todėl negalima pateisinti naftos produktų deginimo kaip palyginti pigaus kuro svarbiausia dėl to, kad naftos verslas pelningas, o dideli mokesčiai už benziną ir dyzeliną yra valstybių biudžetų ženklus pajamų šaltinis.
Lietuva disponuoja gausiais atsinaujinančiais energetiniais ištekliais (AEI), dar vadinamais „žaliąja energetika“, tačiau juos menkai naudoja. Didžiausią potencialą turi biokuras, o tai visų pirma įvairių rūšių mediena, miškininkystės ir medžio apdirbimo įmonių atliekos ir šiaudai. Be to, Lietuvoje yra 0,5 mln. ha dirvonuojančių žemių, kuriose galėtų būti auginami energetiniai augalai – karklai, gluosniai, žilvyčiai, rapsai, kukurūzai ir runkeliai, sėkmingai naudojami kitose pasaulio šalyse.
A.Sekmoko energetikos ministerijos propaguota saulės energijos jėgainių plėtra ir jų elektros energijos supirkimas už nerealią 1,42–1,84 Lt/kWh kainą pristabdytas ir subliuško kaip muilo burbulas. Lietuvos sąlygomis saulės jėgainių gaminama elektra yra žymiai brangesnė nei vėjo jėgainių (Danijoje beveik tris kartus) ir kitų energijos šaltinių. Saulės energijos naudojimas gali apsimokėti tik smulkiems objektams išgaunant energiją saulės kolektoriais ant stogų, tačiau kai jos poreikis šildymui yra didžiausias, jos išgaunama mažiausiai.
Nemažas energetikos potencialas slypi vėjo jėgainėse ir komunalinėse atliekose. Vokietijoje, Skandinavijos ir kai kuriose kitose ES šalyse yra ištisiniai vėjo jėgainių parkai, komunalinės atliekos rūšiuojamos ir deginamos biokuro kogeneracinėse jėgainėse (gaminančiose šilumą ir elektrą) bei biokatilinėse (Švedijoje 51 proc. visų atliekų), o Lietuvoje 79 proc. komunalinių atliekų patenka sąvartynus. Taip pat disponuojame dideliais, tačiau giliai slypinčiais ir menkai naudojamais geoterminiais resursais.
Tenka pripažinti, kad investicijos į vėjo ir biokuro jėgaines ir katilines bei geoterminį ūkį brangiai atsieina ir, jei nėra subsidijuojamos, atsiperka tik po daugelio metų. Žymiai pigesnės yra investicijos į biodujų gamybą. Biodujos gali būti išgaunamos iš komunalinių nuotėkų dumblių, sąvartynų ir gyvulių fermų. Tam tikras elektros energijos potencialas slypi hidroelektrinėse, tačiau dėl aplinkosaugos reikalavimų jų panaudojimas yra labai ribotas.
Nors brangiau už kitus europiečius mokame „Gazpromui“ už gamtines dujas, bet jų energetinė vertė yra pigesnė nei elektros energijos. Tačiau rusiškos dujos yra apie 35 proc. brangesnės už suskystintas dujas, 2–3 kartus už biokurą, anglis, durpes ir malkas. Biokuro teigiama savybė yra ne tik jos pigumas, bet ir atsinaujinimas.
Lietuvos energetikos perspektyva
A.Kubiliaus vyriausybės energetinėje politikoje aukščiausias prioritetas buvo skirtas išlikti branduoline valstybe. Šią konservatorių ambicingą nuostatą palaikė ir prezidentė. Tokie motyvai, kaip numatomos VAE statybos brangus finansavimas, atominės elektros prognozuojama nemenka savikaina, jos konkurencingumas ir atominei energetikai nepritariantis referendumo rezultatas, šiai „generalinei linijai“ buvo mažareikšmiai. Vyriausybės užsakymu energetikos ir finansų „ekspertai“ VAE pagamintos elektros savikainą buvo deklaravę 18–25 ct/kWh.
Pasikeitus vyriausybei ankstesnieji energetikų ir ekonomistų skaičiavimai tapo makulatūra. Lietuvos energetikos institutas (LEI) pateikė naują atominės energijos savikainos kalkuliaciją ir vadinamąjį „lankstų nebranduolinį scenarijų“, pagal kurį VAE savikaina prognozuojama 37 ct/kWh. Patikimesnius atominės elektros savikainos skaičiavimus pateikė žinomas ekonomistas prof. R. Rudzkis, prognozuodamas būsimo VAE elektros savikainą – 30 ct/kWh.
Remdamasis savo skaičiavimais LEI prognozuoja nekonkurencingą atominės elektros kainą, siūlo atsisakyti branduolinės ambicijos ir koncentruoti valstybės finansinius išteklius energijos gamybai iš atsinaujinančių energetinių išteklių, pirmiausia investuojant į biokuro kogeneracinių jėgainių ir biokuro katilinių statybas.
Vis dėlto A.Kubiliaus kadencijos metu buvo pradėti svarbūs energetikos projektų darbai: suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGDT) statyba, elektros jungtys su Švedija (NordBalt) ir per Lenkiją su žemynine Europa (LitPol Link). A. Butkevičiaus vyriausybė tęsia šiuos projektus ir planuoja juos užbaigti 2015 m. Nors tikimasi, kad galimai apie 1,6 mlrd. Lt siekianti investicija į dujų jungtį su Lenkija bus įgyvendinta 2017 m., tačiau jos finansavimas nėra užtikrintas.
Remiantis energetikos ministro J. Neverovičiaus deklaracija, naujoji, dar nepatvirtinta energetinė strategija bus depolitizuota, ir diversifikuota, o tai reiškia, kad tarp kitų energetikos šaltinių gali būti ir atominės elektrinės energija, tačiau tik su sąlyga, kad VAE projekte dalyvaus „regioniniai partneriai“, „Hitachi“ dalyvaus kaip investicinis partneris ir elektros energijos kaina bus konkurencinga.
Tikimybė, kad projekto partneriais galėtų dalyvauti Estija, Latvija ir Lenkija, kaip ir VAE potencialas gaminti konkurencingą elektros energiją, yra minimali. Estijos prezidentas T. H. Ilvesas praėjusiais metais priekaištavo Lietuvos vyriausybei, kad ji dėl atominės elektrinės projekto jau 7 metus vedžioja estus už nosies, Estijos premjeras A. Ansipas laikosi nuomonės, kad dėl VAE projekto Lietuva turėjo organizuoti antrą referendumą, o Baltijos šalių didžiausia energetikos bendrovė „Eesti energija“ kategoriškai atsisako dalyvauti VAE statyboje. Nelabai realiai skamba ministro pageidavimai, kad į Lietuvos indėlį finansuojant projektą būtų įskaičiuota esama elektrinės infrastruktūros vertė ir projekto parengimo išlaidos. Todėl ir Latvijos dalyvavimas abejotinas, o jos vyriausybė laukia galutinio Lietuvos apsisprendimo.
J. Neverovičius dar vis paslaptingai spekuliuoja apie hipotetinį Lenkijos dalyvavime šiame projekte. Tikimybė, kad Lenkija apsispręstų dalyvauti kaip regioninis partneris, yra labai maža, „Hitachi“ dalyvavimas kaip investicinis partneris – didesnė. Kompanijos branduolinių reaktorių saugumas atitinka aukščiausius standartus (priešingai nei statomų Astravos ir Kaliningrado atominių elektrinių) ir visa sistema yra žymiai efektyvesnė nei rusiškų atominių elektrinių. Numatomas „Hitachi“ vieno reaktoriaus investicinis 1340 MW galingumas turi potencialą pagaminti daugiau elektros energijos (dėl mažesnių prastovų) nei buvę du IAE 1500 MW galingumo reaktoriai. Be to, vietoje buvusių 5 tūkst. IAE darbuotojų VAE aptarnautų 700.
Gaminti konkurencingą elektrą VAE neturi jokių šansų, nes per elektros jungtį su Švedija Lietuvai įsiliejus į didžiulę „Nord PolSpot“ elektros rinką, joje iki 2049 m. prognozuojama vidutinė 19 ct/kWh kaina.
Šiuo metu kalkuliuojama, kad VAE statybos kaina sieks 17 mlrd. Lt ir elektrinė pradės veikti 2022-2023 m. Tačiau, turint omenyje numatomą infliaciją, statybos kaina gali pakilti iki 25 mlrd. Lt ir daugiau, o ir eksploatavimo pradžia gali užsitęsti. Kadangi apie 70 proc. savikainos sudaro statybos ir būsimo uždarymo išlaidos, kurios finansuojamos paskolomis, yra didelis skirtumas, ar skaičiuojamas optimistinis 60 metų elektrinės eksploatavimo laikas, ar labiau realistinis 40 metų, ar į savikainą įtraukti visi jėgainės uždarymo ir radioaktyvių atliekų saugojimo kaštai, ar planuojama paskolas išpirkti per 20 metų ar per 30–40 ir daugiau metų ir kokie bus paskolų palūkanų procentai. Paskolų aptarnavimas ir išpirkimas per palyginti trumpą, pavyzdžiui, 20 metų laiką, reikštų sunkiai pakeliamą finansinę naštą tam laikotarpiui, bet paskolą išpirkus elektros kaina taptų ne tik konkurencinga, bet ir pelninga.
Nepaisant visų skaičiavimų įgyvendinti VAE projektą įmanoma, jei būtų surengtas antras referendumas ir jame dauguma piliečių pritartų valstybės branduolinei ambicijai. Tačiau skaidriai pateikus projekto finansavimo problematiką, nelabai galima tikėtis šiuolaikinės visuomenės pritarimo.
Pagal Lietuvos energetikos planus iš AEI išgauta energijos dalis 2020 m. turėtų pasiekti ne mažesnę nei 23 proc. dalį visame energijos balanse, o šildymo ir vėsinimo sektoriuje – 36 proc. Šiuo metu beveik visi energijos gamintojai yra subsidijuojami. Liūto dalis atitenka Lietuvos elektrinei Elektrėnuose, kuri kaip kurą naudoja rusiškas dujas ir tik iš dalies išnaudoja savo gamybinius pajėgumus, o jos gaminamos elektros savikaina yra viena brangiausių. Pagal vyriausybės planą žymi ES finansinės paramos dalis 2014–2020 m. bus skirta investicijoms į biokuro kogeneracines jėgaines ir biokuro katilines.
Neaiškus yra ir Lietuvos skalūninių dujų projekto likimas. Tai priklausys nuo to, ar vyriausybei ir JAV kompanijai „Chevron“ pavyks įgyti Žygaičių regiono bendruomenės palankumo ir dujų žvalgybos bei gamybos planą sėkmingai panaudoti kaip kozirį deryboms su „Gazpromu“. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto siūlomą hipotetinių dujų apmokestinimą 40 proc. tarifu „Chevron“ pavadino diskriminaciniu.
Išlieka didžiausia tikimybė, kad Lietuvos energijos balanse pastoviai augs AEI dalis – tai įgalintų ne tik žymiai sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo rusiškų dujų, padidinti mūsų visos energetinės sistemos savarankiškumą, bet ir palengvinti energijos finansinę naštą šalies gyventojams.