Simona Simonavičė | „Šiaulių kraštas“
Kalbėdamas apie Sąjūdžio laikotarpį amerikietis profesorius Patrick Chura susigraudina. Lietuvą įsimylėjęs mokslininkas renka amžininkų pasakojimus apie lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“, vykusį 1988 metais Šiauliuose. Festivalis vadintas gaivaus oro gurkšniu, sukrėtusiu Lietuvą.
Kviečia dalintis prisiminimais
Šiauliuose besilankantis filosofijos mokslų daktaras, Akrono universiteto JAV, Ohajo valstijos, amerikiečių ir anglų literatūros profesorius P. Chura, bendradarbiaudamas su Šiaulių apskrities P. Višinskio biblioteka, vykdo sakytinės istorijos projektą.
Jis kalbina žmones apie Šiauliuose 1988 m. gruodžio 12–22 dienomis vykusį dramaturgijos festivalį „Atgaiva“, bendrauja su festivalio organizatoriais, režisieriais, aktoriais, teatro darbuotojais, festivalio renginiuose, vaidinimuose, diskusijose, skaitymuose dalyvavusiais žiūrovais, kitais asmenimis, norinčiais pasidalinti prisiminimais. Pradiniame kalbėtojų sąraše – apie 50 žmonių.
Į diktofoną įrašytus pasakojimus profesorius vėliau patalpins į sakytinės istorijos archyvą P. Višinskio bibliotekos internetinėje svetainėje, kuri bus prieinama kiekvienam.
P. Chura planuoja parašyti knygą, kurios pagrindą sudarys gyvasis archyvas. Literatūros profesorius įsitikinęs, jog knyga bus įdomi ne tik lietuviams, bet kiekvienam besidominčiam Europos teatro istorija.
Įsimylėjo Lietuvą
Angliškai kalbėdamas profesorius nuolat į pokalbį įtraukia lietuviškus žodžius ar frazes. Lietuviškai jis moka ne tik pasisveikinti, bet ir parašyti elektroninį laišką.
P. Chura į Lietuvą atvyko dar 1992-aisiais, su JAV taikos korpusu. Dvejus metus savanoriavo anglų kalbos mokytoju Vilniaus pedagoginiame universitete, po to pasiliko dar vienerius metus.
„Per tą laiką įsimylėjau Lietuvą. Stengiausi išmokti lietuvių kalbą. Jaučiu, kad turiu ilgalaikį ryšį su Lietuva, man labai patinka čia būti“, – patikina P. Chura.
Gavęs stipendiją 2009-aisiais profesorius į Šiaulius buvo atvykęs penkiems mėnesiams, vieną semestrą dėstė Šiaulių universitete. „Tuomet susižavėjau miestu, jaučiausi čia kaip namie“, – žeria komplimentus.
Per tą laiką jis praleido daug laiko tyrinėdamas Šiaulių dramos teatro archyvus, besidomėdamas Lietuvos teatro istorija.
Kuo daugiau domėjosi „Atgaiva“, tuo darėsi įdomiau. Ėmė visų klausinėti apie festivalį, tačiau atrodė, kad daugelis jį tiesiog pamiršo.
„Perskaičiau nesuskaičiuojamą kiekį laikraščių straipsnių, teatro recenzijų, kurios man pasirodė labai entuziastingos. Supratau – festivalis buvo kažkas ypatinga“, – susidomėjimo pradžią prisiminė mokslininkas.
Archyvų tyrinėjimus jis tęsė Vilniaus nacionaliniame dramos teatre. Ten atrado įdomių su festivaliu susijusių dokumentų. Vienas tokių – protestas, pasirašytas tuometinio Šiaulių dramos teatro režisieriaus Gyčio Padegimo ir Šiaulių dramos teatro darbininkų. Iki paskutinės minutės grėsė, kad festivalis gali būti atidėtas.
„Manau, laikas pasirinktas tikslingai, atsižvelgiant į palankų momentą, to meto politinius įvykius. Jie padarė tai, ką norėjo padaryti jau ilgą laiką. G. Padegimas norėjo atkurti lietuviško teatro vientisumą, kuris buvo kontroliuojamas pernelyg ilgai. Esu sužavėtas, kad protestas buvo priimtas“, – entuziastingai kalbėjo tyrinėtojas.
Dvasios aristokratų dienos
„Dešimt dienų, kurios sukrėtė Lietuvą“ – taip P. Chura pavadino 2013-aisiais JAV lietuvių žurnale „Lituanus“ publikuotą straipsnį apie festivalį.
„Pirmasis pavadinimas buvo „Dešimt dienų, kurios sukrėtė Šiaulius“. Pagalvojau, tai tarsi amerikiečių komunisto Džono Rido knygos „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“ aidas, kurioje aprašoma sovietinės eros pradžia ir bolševikų revoliucija 1917 m. Gana ironiška, kad pavadinimas buvo perkurtas sovietų režimo pabaigai“, – pažymi P. Chura.
Jo teigimu, „Atgaiva“ buvo ne tik dramos festivalis: diskusijose „Ryto mintys“ kalbėjo lietuvių akademikai, kurie atvėrė iki šiol uždarytą lietuvių kultūros studijų lauką. Amerikietį profesorių žavi tai, kad po spektaklių žmonės vidurnaktį sugrįžo atgal į teatrą, į ten vykusius skaitymus „Nakties poezija“.
„Tai labai įspūdinga! Nepaisant visos dienos vaidinimų, greičiausiai pavargę dienos pabaigoje, aktoriai grįžo į sceną švęsti lietuvių poeziją ir literatūrą“, – jausmingai kalba mokslininkas. Apie tai jis perskaitė recenzijoje: „Dešimt dienų buvome dvasios aristokratai. Kvėpavome atmosfera, kuri mums buvo nauja“.
„Atgaiva“ sujungė iki tol draustos kultūros pristatymą su Lietuvos nepriklausomybės visuomeninių-politinių perspektyvų aptarimu. Kai kurie klausimai, kuriuos festivalis anuomet iškėlė, iki šiol diskutuojami.
„Neabejotinai tai buvo ne tik limituotas antisovietinis protestas, bet ir svarstantis sunkius išbandymus, iššūkius ateityje, kurie ateis kartu su nepriklausomybe“, – įsitikinęs profesorius.
Padėjo žmonėms subręsti
Tuometinio Šiaulių dramos teatro vadovo Vytauto Juškaus žodžiais, festivalis buvo laikmečiui reikalingas renginys, nors Lietuvoje tebebuvo rusų kariuomenė.
„Festivalio pavadinimas „Atgaiva“ atspindėjo pagrindinę jo idėją – žmones psichologiškai paruošti naujai politinei santvarkai. Sąjūdis jau buvo įsikūręs, stipriai veikė Vilniuje, tačiau regionuose nebuvo stipraus centro“, – komentavo V. Juškus.
Šv. Ignaco bažnyčioje, tuometiniame Mažajame teatre vyko politiniai-kultūriniai forumai apie Lietuvos ateitį, vidurnakčio poezijos skaitymai.
Žmonės buvo psichologiškai subrendę, pakylėti, suprato, kad tarybiniai laikai yra atgyvena. „Mes padėjome jiems subręsti dar labiau“, – šypteli V. Juškus.
Pasak jo, buvusio laikmečio nevalia pamiršti, nes dabartinė jaunoji karta apie jį žino tik iš vadovėlių.
Režisierius liko ištikimas idėjoms
1988-aisiais Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi tapęs G. Padegimas tais pačiais metais turėjo organizuoti eilinį Lietuvos teatrų festivalį, tačiau jis tapo neturinčiu analogų.
Pagal režisieriaus sumanymą, festivalis turėjo prisidėti prie naujos demokratiškesnės atmosferos kūrimo Lietuvoje, žadinti žmonių tautinę savimonę. Tema paskatino teatrus iš stalčių išsitraukti iki tol draustų autorių pjeses.
G. Padegimas atkreipia dėmesį, jog festivalyje parodytas pirmasis spektaklis pagal rašytojo Antano Škėmos kūrybą. Praeitą sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre garsiai nuskambėjo režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Balta drobulė“, o prieš 27 metus Šiauliuose pirmąkart parodyta „Žvakidė“, pagal A. Škėmos dramą. Tiems laikams tai buvo labai kontroversiškas spektaklis, kuris G. Padegimui buvo ir yra labai brangus.
Su „Šiaulių kraštu“ režisierius kalbėjo prieš spektaklio „Karalienė Luizė“ repeticiją, kurio premjera Klaipėdoje. Spektaklis statomas pagal vieno iš Sąjūdžio iniciatorių, Arvydo Juozaičio pjesę.
„Likau ištikimas „Atgaivos“ idėjoms – ir dabar statau lietuvišką dramaturgiją. Manau, pasakyti visą tiesą apie čia ir dabar gyvenančius žmones galima statant čia ir dabar gyvenančių autorių dramaturgiją“, – įsitikinęs G. Padegimas. Jis didžiuojasi, jog yra daugiausiai lietuvių autorių pastatęs režisierius Lietuvoje.
Šiauliai – kultūros sostinė
Režisierius pamena ypatingą to laikmečio atmosferą.
Nuo ryto nusidriekdavo žmonių eilės prie spaudos kioskų. Visi domėjosi politinėmis naujienomis: ar laisvėjimo procesai įsitvirtins, ar vėl važiuos tankai? Žmonės buvo nepaprastai draugiški.
G. Padegimas buvo išrinktas komiteto pirmininku, atsakingu už Povilo Višinskio paminklo Šiauliuose pastatymą. Spaudoje paskelbus atsišaukimą, kad reikia lėšų paminklui statyti, pinigus sunešė per vieną dieną: pradedant bobutėmis, baigiant vietos mafiozais.
Režisieriaus nuomone, Šiauliai tuo metu buvo kultūros sostinė – dabar ją skelbia iš viršaus, o tada ji susiformavo savaime.
Pavyzdžiui, architektė, poeto V. J. Nistelio sutuoktinė, dabar 90 metų Apolonija Nistelienė savo namuose atidarė kultūros židinį. Pas ją namuose apie Lietuvos ateitį diskutavo Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas ir kiti.
„Šiauliečiai gali didžiuotis – Valstybinis Šiaulių dramos teatras yra vienintelis Lietuvoje, ant kurio kabo memorialinė lenta „Čia prasidėjo Šiaurės Lietuvos Sąjūdis“. Aš ir pats priklausau Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubui, man didelė garbė būti jo nariu“, – sakė G. Padegimas.
„Festivalio metu bandėme suvokti ir suprasti, kas esame, ką turime, ko neturime, ką radome, ką praradome, kur turime eiti. Išryškėjo ir situacijos dramatizmas. Kovodami už kultūrinę ir politinę nepriklausomybę atkūrinėjome savo tautinę valstybę, bet tą padarę supratome, kad gyvename globaliame pasaulyje ir tautinės valstybės koncepcija nebėra šiuolaikiška. Jokia valstybė nebegyvena nacionaline ideologija, visur kalbame apie globalizmą, multikultūrą“, – pažymi G. Padegimas.
Anot jo, tai buvo savotiška pilietinės visuomenės formavimosi repeticija. Festivalis parodė visuomenei, kad ji gali aktyviai dalyvauti, svarstyti, nesutikti, turėti savo nuomonę, žiūrovas nėra pasyvus.