Drieu Godefridi. Žaliųjų programa: Europos savižudybė

Autorius yra teisės teorijos mokslų daktaras Paryžiaus Sorbonos universitete.

Turime pripažinti, kad Europos aplinkosaugininkai ir apskritai kraštutiniai kairieji turi pavydėtiną gebėjimą bendrauti. Nors konservatyvius judėjimus vis dar pernelyg dažnai įkūnija, atrodo, dehumanizuotos politikos karikatūros, Europos aplinkosaugininkai, išskyrus isterišką Gretą Thunberg, suteikė sau gaivius ir malonius veidus kaip atstovai, kurie patraukliai, ramiai ir iškalbingai įvardija didžiausius siaubus.

Pavyzdžiui, neseniai Briuselyje (Belgija) vykusioje konferencijoje „Beyond Growth 2023”. „Beyond Growth” – tai kasmetinis Europos aplinkosaugininkų ideologinis susirinkimas ir nesuskaičiuojama daugybė jų atstovų, veikiančių vyriausybės finansuojamų tariamai „nevyriausybinių” organizacijų (NVO) pasaulyje.

Konferencija „Beyond Growth” vyksta ne prestižinio viešbučio salonuose ar kokioje nors kaimo sodyboje, bet tariasi ir renkasi tiesiogiai Europos Parlamento pastatuose. Tai nėra atsitiktinumas: kai spauda su meile praneša apie konferenciją „Beyond Growth”, ji transliuoja vaizdus, kuriuose matomi žmonės, susirinkę ir kalbantys tvarkingose Europos Parlamento eilėse. Ką dauguma žmonių prisimena, kai žiūri į pranešimą „Beyond Growth”? Europos Parlamentą. Radikalių „Beyond Growth” pasiūlymų ir Europos Parlamento ryšys pateikiamas kaip visiškai natūralus: jei Europos Parlamentas nori radikalaus ekologizmo, kaip jūs, mažas vietinis rinkėjas, galėtumėte tam prieštarauti?

Paskutinės konferencijos žvaigždė buvo jauniesiems žaliesiems atstovaujanti flamandų kilmės belgė Anuna De Wever.

Reikia skaityti ir klausytis, ką šie aktyvistai kalba. Dauguma jų skelbia, ką darys, jei pateks į valdžią. Taigi paklausykime žavios, besišypsančios De Vever „pasiūlymų„:

1. „Turime perskirstyti turtą”, – pradeda De Veveris. Kam ir kaip? Jokių detalių. Tai jau šimtmetį yra standartinis kiekvienos save gerbiančios, mėnulio ištiktos europietiškos kalbos bruožas. Ar būtų ne pro šalį pasiūlyti pradėti turto perskirstymą nuo žaliųjų Europos Parlamento (EP) narių atlyginimų ir turto?
2. „Panaikinti klimato skolą”: Aplinkosaugos aktyvistų manymu, „globalios Šiaurės” šalys, kuriose įvyko didelė plėtra, turi ekologinių įsipareigojimų „globalių Pietų” šalims. Nors Vakarų kapitalizmas išgelbėjo nuo skurdo daugiausiai žmonių per visą pasaulio istoriją, akivaizdu, kad Vakarai taip pat išmetė daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Be to, teigiama, kad Europa ir JAV vis dar „išnaudoja” ir „kolonizuoja” daugelį „pasaulio pietų” regionų per savo tarptautines korporacijas, sistemingai eikvodamos gamtos išteklius. Todėl „skola” „Pietums” turi būti panaikinta, net jei ši „skola” neturi nieko bendra su klimatu.
3. Nedelsiant, jau rytoj, įveskime „visuotines bazines pajamas”. Galima įsivaizduoti Kinijos, Rusijos, Japonijos, JAV ir Kubos norą įvesti bendras universalias pajamas – žinoma, tai tikriausiai įmanoma tik įkūrus „universalią” pasaulinę vyriausybę: tai tik formalumas.
4. Vakarai turi atsisakyti. Iš tiesų Vakarai yra blogis. Įrodymas yra tas, kad jis yra „turtingas”. Todėl Vakarai turi būti nubausti, įstumiant juos į žlugimą – „degradaciją”, o kiti, ne Vakarai, žinoma, ir toliau augs.
5. Reikia didinti (dvigubai? trigubai?) universalias viešąsias paslaugas. Kaip, esant nuosmukiui, šis padidėjimas bus finansuojamas? Šios detalės nenurodomos.

„Visa tai, – tęsia De Veveris, susilaukdamas gausių plojimų, – žinoma, bus įmanoma tik tada, jei sunaikinsime… baltųjų viršenybę”.

Baltųjų viršenybę? Klausiate, ką baltųjų viršenybė turi bendro su ekonomika? Atrodytų, kad daugelio aplinkosaugininkų nuomone, ekonomikos augimas ir baltųjų viršenybė yra faktiškai sinonimai. Juk, atrodo, kad būtent Vakarai, kuriuos 1776 m. įkūnijo Adamas Smithas, „išrado” ekonominį augimą, o Vakarai tuo metu daugiausia buvo baltaodžiai, todėl naikindami baltųjų viršenybę sunaikinsime pačią ekonominio augimo idėją.

Atrodo, kad jiems būdingas magiškas mąstymas, kai vienoje visumoje įžvelgdami dvi realijas – „baltumą” ir kapitalizmą – jie postuluoja priežastinį ryšį tarp jų.

Jei, anot Adamo Smitho, kiekvieno žmogaus ekonominis augimas yra raktas į tai, kad būtų galima išsivaduoti iš skurdo – siekiant, kad vargšai taptų turtingesni, o ne turtingi – tai augimo naikinimas neatrodo kaip ekonominis modelis, kuris labai padėtų. Dar blogiau, kad dabar yra tokie nepatogūs pasirinkimai, pvz: Ar verčiau skatinti augimą leidžiant skurdžių šalių gyventojams naudoti iškastinį kurą – anglis, naftą ir gamtines dujas – ar dar labiau įstumti šiuos žmones į skurdą, neleidžiant jiems naudoti iškastinio kuro?

Šis keistas marksizmo liekanų – imperializmo, dekolonizacijos ir blogai suvirškintos kritinės rasių teorijos – mišinys sukuria programą, kuri vargu ar suvienys daugumą europiečių. Šiai programai net suteiktas pavadinimas: „Neatidėliotina Europos savižudybė”. Jei Europa imsis ekonominio „augimo”, kaip nori žalieji, šis „augimas” reiškia ištisų Europos ir Vakarų ekonomikos dalių sunaikinimą. „Augimas” ir ekonomikos naikinimas yra puikūs sinonimai. „Augimas” reiškia ekonominės veiklos apribojimą arba tokį baudžiamąjį apmokestinimą, kad ji nustotų egzistuoti.

Šie žaliųjų šalininkai Europos Parlamente užima 10 proc. vietų ir, atrodo, kad daugelyje ES valstybių narių jie bus išnaikinti rinkėjų. Nesvarbu: nedemokratiška, nerenkama, neskaidri ir neatskaitinga ES jiems siūlo išeitį: ES institucijose žalieji yra visur. Pavyzdžiui, „Žaliasis dešimtukas” – tai dešimties didžiausių Europos lygmeniu veikiančių aplinkosaugos organizacijų ir tinklų koalicija. Jie siekia užtikrinti, kad ES pirmenybę teiktų klimatui, vietos aplinkai, biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai savo teritorijoje ir už jos ribų. Kad galėtų skleisti savo idėjas, šias nerenkamas NVO dosniai finansuoja pačios ES institucijos.

Pagrindinė „Beyond Growth” problema yra ta, kad niekada neapibrėžiamas „mažėjantis augimas” (kas bus toliau). Jei marksistai, o prieš juos – socialistai, įskaitant Vokietijos nacionalsocialistus, visada stengėsi apibrėžti ekonominę teoriją – konkrečius projektus ir to, kas egzistuoja, naikinimą, tai aplinkosaugininkai niekada nesistengė to padaryti. O gal pagrindinė aplinkosaugininkų darbotvarkė – įstumti Europą į energetinę priklausomybę nuo Rusijos?

Toks nenoras apibūdinti „pasaulį po” yra suprantamas. Europoje, kuri iki antakių įklimpusi į skolas ir jau dabar apmokestina savo piliečius vien tam, kad sumokėtų skolos palūkanas, mažinti ekonominę produkciją reiškia spręsti klausimą, kas mirs pirmas. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugos jau dabar yra normuojamos ir, atrodo, tapo labiau susijusios su išlaidų mažinimu, o ne su paslaugų teikimu, ir labiau susijusios su administracinės biurokratijos didinimu ir didžiuliu popierizmu, o ne su investicijomis į daugiau gydytojų ir geresnę bei savalaikę pacientų priežiūrą.

Kas atsitiktų, jei būtų „mažinamas augimas”? Kaip, pavyzdžiui, galėtume įsivaizduoti privalomą ekonominės veiklos mažinimą, bet kokių technologinių naujovių nekontroliuojant „administracinei agentūrai”? Aplinkosaugininkų svajonių ES ima panašėti į „Atlaso pečių juostos” versiją: distopinę šalį, kurioje privatus verslas kenčia nuo vis labiau apsunkinančių įstatymų, taisyklių ir biurokratų. Galbūt žalieji turėtų apmąstyti knygos mintį: nepaisant valstybės bandymų prievarta pavergti protus, žmonės, atsidavę laisvei, tampa nugalėtojais. Žmogaus protas, o ne prievarta, yra pasaulį valdanti jėga.

Šaltinis: Gatestone Institute