Dvi nuomonės apie siūlomus įteisinti vaikų poėmius

Tiesos.lt siūlo susipažinti su argumentais, išsakytais norint įrodyti, kad abstraktūs vaikai turi teisių ir turi būti įstatymais ginami nuo bet kokio smurto apskritai.

Simboliška, kad visos šios diskusijos verda praėjus metams nuo tos dienos, kai viena motina kartu su vienu advokatu išsinešė vieną vaiką – nepaisydami jo aiškiai išreikštos valios likti savo gimtuosiuose namuose, lyg kokį daiktą, akivaizdžiai panaudodami prievartą – ir pavertė valstybės paslaptimi. Bet apie tai šiose diskusijose – nė žodžio.

Aštrią vieno, rodos, svarbiausio valstybėje asmens reakciją iškart po įvykio taip pat pakeitė tyla – į visuomenės atvirą laišką Respublikos prezidentei iki šiol neatsakė net Prezidentūros kanceliarijos darbuotoja.

* * *

Dovilė Šakalienė. Vaikų konfiskavimo fenomenas

DELFI.lt | 2013 m. gegužės 7 d.

Istorija kartojasi, isterija nauja. Prieš ketverius metus panašiu metu Seime buvo svarstomos panašios įstatymo pataisos – uždrausti visų formų smurtą prieš vaikus, pripažinti, kad mūsų vaikai – tokie pat žmonės kaip ir mes, kuriems galioja tos pačios įgimtos žmogaus teisės ir laisvės kaip ir kiekvienam mūsų. Įgimtos – tai reiškia atsinešamos gimstant.

Tokios pačios – tai reiškia, kad teisė į orumą, į fizinį saugumą, į privatumą priklauso vaikams, tai nėra mūsų jiems suteikiama privilegija, tai teisė, kuri gali būti ribojama išimtiniais atvejais įstatymo numatyta tvarka.

Deja, kaip jau tapo populiaru mūsų valstybėje, žmogaus teisės nuolat tampa populiariu visuomenės nuotaikų manipuliacijos objektu, o kova su jomis – patogiu visuotinės isterijos kėlimo įrankiu. Galima sakyti, kad susiformavo tradicija, naujas lietuviškos politikos dėsnis. Jei kas dar nepastebėjo dėsningumo, tai mielai jį atskleisiu.

Pirmiausia kyla pilietinė iniciatyva išspręsti žmogaus teisių problemą, dažniausiai – pagerinti kokios nors pažeidžiamos grupės padėtį, apginti tuos, kurie patiria smurtą ar negali naudotis savo teisėmis. Ar mūsų politikai nudžiunga dėl žmogaus teisių padėtį gerinančios iniciatyvos, ar ima konstruktyviai bendradarbiauti suvokdami, kad masinę evakuaciją galima sustabdyti tik sukuriant kiekvieno žmogaus orumą puoselėjančią, žmonėmis besirūpinančią aplinką? Ne. 

Lietuviškas socialinės nelygybės mažinimo, socialinės gerovės kūrimo ir demokratijos įtvirtinimo modelis ne toks. Jame žmogaus teisių gynimas – vaikų, moterų, neįgaliųjų ar dar labiau nemėgstamų grupių – yra laikomas grėsme valstybei ir visuomenei. Taip taip, tai pačiai valstybei, iš kurios šimtais tūkstančių bėga piliečiai. Mūsų politikai skubiai pereina į antrą veiksmą – išgąsdinkime piliečius, kad žmogaus teisių iniciatyva jiems pakenks. Mat ji nukreipta į moteris/vaikus/neįgaliuosius, žodžiu, mažumos teises, o kur tėvų/vyrų/sveikų žmonių, žodžiu, daugumos teisės?!

Politikai aktyviai gąsdina visuomenę, viešojoje erdvėje pasirodo ne tik faktais nepagrįstų, bet ir akivaizdžiai su logika prasilenkiančių komentarų, iniciatyva nuslopinama, ir mes toliau gyvename su tais didžiuliais socialiniais ir teisingumo skirtumais tarp mūsų ir tų valstybių, kuriose kuriame lietuvių kolonijas. Nes Lietuvoje mes negalime vadovautis logika, sveiku protu, faktais, moksliniais duomenimis ir kitais racionaliais dalykais, kurie sudaro tvirtą Šiaurės šalių ar Vakarų Europos valstybių visuomenių gerovės pagrindą. 

Tiesa, išimtiniais atvejais šis dėsningumas nesuveikia. Tarkime, nors pakartotinai buvo mėginama įrodyti, kad iš esmės smurto draudimas pagal Baudžiamąjį kodeksą yra taikomas tik viešose vietose ir tik giminystės ryšiais nesusijusiems asmenims, o namuose galima mušti šeimos narius į sveikatą, vis dėlto vieną sykį mūsų Seimas sugebėjo nubalsuoti taip, kaip ir turėtų balsuoti demokratinės, teisinės, Europos valstybės parlamentas. Smurtas yra valstybės reikalas, kur jis bevyktų – gatvėje ar šeimoje. 

Nepaisant kai kurių Seimo narių gėdinimų, kaip čia bus negražu, jei žmona turės smurtaujantį vyrą lankyti kalėjime, keliolika tūkstančių kreipimųsi ir ikiteisminių tyrimų akivaizdžiai paliudijo, kad problemos mastas ne tik statistikos suvestinėse yra didžiulis. Tūkstančiai moterų gavo ir realiai pasinaudojo galimybe apsiginti – kai kurios nutraukė daugelį metų kentėtą smurtą, suluošinusį jas ir vaikus. Daugelis smurto šeimoje aukų vis dar baiminasi, ar tikrai padės, kai kas išsigąsta ir mėgina atsiimti skundą, tačiau visa tai – natūrali proceso dalis, mokymosi nesigėdinti, kad esi auka, mokymosi netoleruoti smurto jokia forma ir prieš jokį žmogų.

Dabar, rodos, beliko tą žmogaus kategoriją pritaikyti ir tiems žmonėms, kurių ūgis 1m ar mažiau, kurie dar netvirtai stovi ant kojų ar kurių veidukas nusėtas paaugliškais spuogais – mūsų vaikams. Tačiau čia, deja, minėtasis dėsningumas suveikia visa jėga. Prieš ketverius metus buvo naudojamas argumentas, kad smurtas prieš vaikus yra tradicinis kultūrinis Lietuvos paveldas ar kad Petras Gražulis dėl patirto smurto tapo tokia pribloškiančia asmenybe. Šiandien nuspręsta puolimą prieš mažuosius pastiprinti dar ir puolimu prie Šiaurės šalis. Tas pačias, į kurias tūkstančiais emigruojame, tas pačias, kurios turi puikiai sutvarkytą rūpinimosi žmonėmis infrastruktūrą, kurių politika nukreipta į žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. Bet, matote, gąsdina kai kurie nuolat iš skandalų neišlipantys politikai ir sekso žvaigždės: šiauriečiai grobia mūsų vaikus, atiduoda juos lesbietėms ir kitaip skriaudžia. 

Na, mūsų emigrantai nesusigaudė, kad šalis, besirūpinanti kiekvienu piliečiu, pirmiausia ir daugiausia dėmesio skiria tiems, kurie pažeidžiamiausi, kurie yra priklausomi nuo mūsų, tai yra vaikams. Ir tose šalyse vaikas nėra daiktas, kurį galima konfiskuoti, – jis paimamas iš galimai nesaugios aplinkos ir vykdomas atidus tyrimas, kurio tikslas – užtikrinti geriausius mažiausio piliečio interesus. Ir vaikui netaikomi dvigubi standartai – jei vaiko tėtis ar mama nenorėtų būti auklėjami antausiais savo darbdavio, tai ir smurtas prieš vaiką ten nelaikomas auklėjimu. 

Šiaurės valstybės investuoja į paslaugas tėvams, skatina tiek pačius kreipti pagalbos, tiek stengiasi padėti tėvams tinkamai rūpintis vaikais, jei gaunama informacija, kad šiems nesiseka.

Vaikai negrąžinami tik tiems tėvams, kurių elgesio ir nuostatų nepavyksta pakeisti, kurie tikrai neužtikrina vaiko geriausių interesų. Plačiai nuskambėję atvejai rodo adekvatų ir tikrai į vaiką orientuotą tarnybų darbą. Vienas namuose paliekamas alkanas mažylis ar metų metus sadisto tėvo kankinami vaikai, kurių nesugebėjo apginti jų motina, – tai vaikai, kurių tėvai akivaizdžiai neužtikrino jų interesų, vaiko priežiūra, saugumas ir gerovė nebuvo tų šeimų pagrindas. Ir nors tai imigrantų vaikai, juos priėmusi šalis rūpinasi vaikais aktyviai ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti jiems saugų gyvenimą šeimoje. Jei savoje tai neįmanoma – tai globėjų ar įtėvių. 

Ar šios Šiaurės šalies tarnybos masiškai atėmė dešimčių tūkstančių ten gyvenančių lietuvių vaikus? Ar sukišo juos į vaiko teises pažeidžiančius globos namus ar internatus? Ne. Dėmesingai sureagavo į pilietiškų kaimynų ar šeimos narių pranešimus, įsigilino ar tebesigilina į situaciją ir pirmiausia stengiasi apsaugoti vaikus. Tačiau mūsų politikai skambina pavojaus varpais, o visuomenė apimta šventuoliško pasipiktinimo ar netgi baimės. Kodėl?

Šiomis dienomis vienoje žiniasklaidos priemonėje pasirodęs straipsnis „Ar diržu paauklėtą vaiką galės konfiskuoti valstybė?“ yra puiki iliustracija, kur slypi problemos šaknis. Tai mūsų požiūris į vaiką. Straipsnio pavadinimas atskleidžia du esminius požiūrio bruožus – smurtas prieš vaiką laikomas ne smurtu, o auklėjimu, taigi, ugdymo dalimi, o vaikas – daiktu, tėvų nuosavybe, kuria disponuoti gali sutrukdyti valstybė. 

Tad kas slypi už šventuoliško Seimo narių šūkavimo: „Ar tai aš dabar nebegalėsiu auklėti savo vaiko?“ – tai savininko pyktis ir nusikaltusiojo baimė: trukdo daryti su vaiku ką nori. Taip, trukdo. Nes tai, ką gali ir turi daryti su savo vaiku, yra labai aiškiai apibrėžta mūsų įstatymuose – pradedant mūsų Konstitucija, ratifikuotomis tarptautinėmis konvencijomis ir baigiant Baudžiamuoju kodeksu. Gali ir turi mylėti, auginti ir rūpintis savo vaiku, ugdyti jį atitinkamai jo poreikiams ir socializuoti kaip save ir kitus gerbiantį visuomenės narį. 

Tačiau tiems, kas taiko dvigubus standartus, kas laiko, kad silpnesnio už save sudaiktinimas ir smurtavimas yra ne bejėgiškimo ir tėvystės kompetencijų stoka, o „auklėjimas“, ir būtų skirtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, aiškiai įvardijančios, kad jokia prievartos forma negali būti taikoma prieš vaiką, kaip prieš bet kurį kitą žmogų, o fizinė bausmė yra smurtas.

O kas yra auklėjimas, ugdymas? Visų pirma tai savas pavyzdys. Mylintys, rūpestingi, vaiką girdintys ir jo geriausiais interesais besivadovaujantys tėvai prisimena esminę taisyklę, kuri nuo seniausių laikų įvairiausiuose šaltiniuose ir įvairiomis formomis įvardyta – nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats patirti. Ir tiek. Paaiškinti draudimus, išdiskutuoti konfliktus, leisti vaikams patirti tokias savo elgesio pasekmes – tiek, kiek tai nepavojingu būdu parodytų ryšį tarp poelgio ir rezultato. 

Trumpuoju laikotarpiu užima daugiau laiko kantriai kalbėtis, nuosekliai laikytis padarytų sprendimų ir suvaldyti pyktį. Tai yra pastanga, investicija į savo vaiko ateitį. Ne smūgis, rėkimas, bausmės ir kaltinimai, o kasdieninis dėmesys, kantrybė, nuoseklumas tarp savo pačių elgesio ir lūkesčių vaikui – geriausias auklėjimas, kurį gali suteikti tėvai. Jos pagrindas – suvokimas, kad vaikas nėra tavo nuosavybė, o mažas žmogutis, už kurį ir prieš kurį esi atsakingas. O atsakingai ką nors darydami labai stengiamės, patys mokomės ir ieškome pagalbos, jei nepavyksta, nebijome keistis ir esame atviri savo vaiko pokyčiams. 

Tėvams, kurie išties myli savo vaikus ir nori būti gerais tėvais, nėra ko bijoti. Esu tikra, kad tokie tėvai džiaugiasi šiomis pataisomis, nes jos valstybės mastu pripažįsta tai, ką jie žino savo šeimose – vaikas yra žmogus, kuris turi tokias pačias teises kaip kiekvienas mūsų, ir mūsų pareiga tinkamai užtikrinti tas teises, nes tik per mūsų pavyzdį jie išmoks gerbti kitų žmonių teises. Ne idealūs, bet pakankamai geri tėvai reikalingi vaikui, o pakankamai geri tėvai tiesiog mato savo vaike žmogų, asmenybę ir gerbia jį, atsiprašo už klaidas ir kartais mokosi iš savo vaiko. 

Smurtas gimdo smurtą, iš baimės dar niekuomet negimė pagarba. Kai kitą sykį išgirsime teisuolišką piktinimąsi vaiko teisių gynimu, prisiminkime, kad kaip tik šiandien, kaip tik dabar, kol mūsų vaikai nėra tinkamai ginami, kol valstybė skiria šimtus milijonų globos namams išlaikyti, o ne vaikų gyvenimui šeimoje užtikrinti, mūsų vaikai yra vieni nelaimingiausių Europoje, kasmet nusižudo po visą klasę vaikų, o mes patys bėgame ten, kur kiekvienas žmogus yra ginamas, nepriklausomai nuo to, ar jo galva siekia stalo viršų.

* * *

Mama. Klausimai poniai Dovilei

DELFI.lt | 2013-05-07

1. Ar nemanote, kad jei būtų galvota apie vaikus kuriant šiuos teisės aktus, tai būtų numatytos realios pagalbos priemonės tėvams – nemokami privalomi tėvystės įgūdžių ugdymo, pykčio valdymo kursai? Linkusioms rinktis smurtaujančius gyvenimo draugus moterims – psichoterapija savivertei atgauti ir pasaulėvaizdžiui atstatyti? Tikrai manote, kad palengvintas vaiko išplėšimas iš šeimos išspręs smurto prieš vaikus problemą?

2. Kur ta saugi vieta vaikui, į kurią bus talpinami paimti vaikai? Gal vaikų namai? Kai paskutinį kartą kalbėjausi su vieno vaikų teisių skyriaus vadove, tai buvo paaiškinta, kad jau dabar tie namai perpildyti, juose gausu ne tik fizinio, bet ir seksualinio smurto prieš vaikus. Čia pateks ir bus gelbėjami „už emocinį ir bet kokį kitą smurtą“ iš šeimos paimti vaikai? O gal laukia eilės kompetentingų, puikiais psichologiniais ir auklėjimo įgūdžiais blizgančių būsimų globėjų? Ar jau sudarytas planas privačių „šeimynų“ steigimui? Dar pamenam, kokias pastangas ponia R.Šalaševičiūtė dėjo „gelbėdama“ Pikeliškėse kankintus vaikus. Norisi daugiau tokių perliukų? Tai padės vaikams augti oriai ir tausojamiems?

3. Ar bent nutuokiate, ką patiria iš artimos aplinkos svetimų žmonių paimamas vaikas? Kai mato persigandusius tėvus? Bent įsivaizduojate kokio sunkumo trauma yra toks įvykis? Kodėl siūlomame įstatyme nenumatyta sąlyga visų pirma vaiką perkelti pas artimus ir jam pažįstamus žmones? Jei turite savo vaikų, pabandykite įsivaizduoti, kaip reaguotų jūsų mažylis, jei staiga į namus ateitų keletas svetimų žmonių, paimtų jį iš mamytės ir nuvežtų į „saugią vietą“? 

4. Kuo vaikui naudingas visiškas teismų įslaptinimas ir draudimas kalbėti apie bylą ir numatyta iki 2 metų laisvės atėmimo bausmė? Kuo pavojingas viešumas? Gal kad kaip D. Britanijoje tėvai būtų bejėgiai ir be galimybės apsiginti, kad būtų paslėptas socialinių tarnybų darbo brokas?

5. Jei mokėtumėte anglų kalbą ir bent kiek panaršytumėte internete, nedrįstumėte dėl savo vaikų susirūpinusius (pagrįstai, beje!) tėvus vadinti isterikų grupele. Ir visokių pro-rusiškų propagandų įtakų galite neklijuoti, nes pilnas internetas britų ir JAV šeimų siaubo istorijų ir pagalbos prašymų.

Kuriant šiuos teisės aktus mažiausiai galvota apie vaikus. Jei būtų galvota apie juos, būtų numatytos visai kitos priemonės – būtų kreipiamas dėmesys į tėvų ugdymą, materialinę ir psichologinę pagalbą šeimai, o ne šeimų draskymą. Tik ugdant tėvus, dirbant su jais galima išgyvendinti „diržo ir įžeidinėjimų kultūrą“.

Pati dirbu su šeimomis ir matau, kokia didelė dalis tėvų domisi, nori mokytis, nori auginti kitaip. Ir augina! Ne trukdykite, o padėkite ir nereiks rašinėti tokių bjaurių straipsnių ir įžeidinėti žmonių.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top