Marija Lebedeva | society.lb.ua | 2014 m. gegužės 24 d.
Nelaisvėje Milana išbuvo 14 dienų. Atrodo, kad dabar ji nuolat šypsosi, tačiau iš tikrųjų ją kankina stiprūs galvos skausmai, jos akys bijo šviesos. Nuolat sutrinka jos kvėpavimas, Visą buvimo nelaisvėje laiką Milanai buvo leidžiami nežinomos kilmės preparatai, ant jos rankų – adatų dūrių pėdsakai. Ten, kankinimų patalpoje, ji matė ir kitus sulaikytus žmones, vyrus, kuriuos pagrobėjai vadino „Dešiniuoju sektoriumi“ (taip vadino ir Milaną). Apie tų žmonių likimą šiuo metu žinių nėra.
Milana – profesionali fotografė, neabejinga pilietė. Kaip ir daugelis kitų ukrainiečių, ji žiemą vaikščiojo į Maidaną. O į Donecką nuvyko pabendrauti su vietos gyventojais ir „viską pamatyti savo akimis“. Gegužės 5 dieną Donecko centre ją sučiupo ir nuvilko į juodą mikroautobusą.
Milana
Ką tu darei Donecke?
Prie rajono administracijos ėmiau iš žmonių interviu. Fotografavau aplinką, klausinėjau, ką žmonės mano apie būsimą referendumą, ar jie už vieningą Ukrainą. Žinoma, dauguma sakė esantys už vieningą Ukrainą.
Kaip įvyko pagrobimas?
Susiruošiau eiti į stotį. Pro langą pastebėjau, kad šalia vaikšto žmonės juodais drabužiais. Išlaukiau, kol nieko iš jų nebebuvo, ir išėjau. Kaip visada, su savimi turėjau krepšį ir fotokamerą. Ėjau kažkuria centrine gatve, nežinau jos pavadinimo. Mane aplenkė juodas minibusas su stumdomomis durelėmis. Du vyrai sučiupo ir įsitempė vidun. Vėliau supratau, kad šie žmonės buvo apsaugininkai toje vietoje, kur mane laikė. Visi aukšti, pasitempę, sportiški. Mašinoje nebuvo sėdynių, jos viduje tuščia. Ant galvos man iškart užmovė tamsų skudurinį maišą.
Kas vyko mašinoje?
Jie tylėjo. Aš labai išsigandau. Mašina sustojo, ir jie penkiolikai minučių kažkur nuėjo. Po to grįžo ir netikėtai smogė man į sprandą.
Atsipeikėjau kažkokioje patalpoje. Rankos buvo už nugaros surištos, ant akių – standus raištis.
Šalia buvo žmonių?
Taip, tokie patys kaip ir aš.
Ką jie darė?
Visi tyliai sėdėjo. Mums nebuvo leidžiama bendrauti.
Ten buvo apsaugininkas?
Taip, visada.
Ką jie įsakinėjo?
Jeigu įeidavo jų vyriausias, privalėjome sėdėti užsimerkę.
Tave tardė?
Taip, klausinėjo, kas aš, iš kur atvykau. Bet pirmą parą tardymo nebuvo, aš tiesiog sėdėjau.
Ar girdėjai, kaip tardė kitus?
Girdėjau garsius vyrų riksmus, jie sklido iš kitų kambarių. Kiekvieną naktį. Per visas naktis, kurias ten praleidau, visada buvo riksmai. Labai garsūs riksmai.
Pirmą dieną man nedavė gerti, nors aš prašiau. „Ko tau reikia…, sėdėk tyliai“. Rodydami į mane, šaukė: „Tai banderovką atvežė“, vadino žvalgybininke, fašiste ir „dešiniuoju sektoriumi“. Po to mane nuvilko į kažkokią patalpą ir pradėjo tardyti. „Vardas, pavardė, kur gyveni, kuo užsiimi…“
Kokie tų žmonių bendravimo įpročiai?
Ten buvo ukrainiečių, bet daugiau rusų. Man taip pasirodė, nes iš jų tarpusavio pokalbių buvo aišku, jog jie nežino, kas yra kas Ukrainoje. Nežino mūsų politikų. Buvo girdėti frazės: „Taip yra pas mus“, „Pas jus taip, o pas mus kitaip, kitokios taisyklės“, „Kas dabar ten pas mus darysis“…
Ką jie iš tavęs norėjo sužinoti?
Klausinėjo apie „Dešiniojo seko“ – taip jie juos vadino – kontaktus… Klausinėjo, ką aš veikiau Maidane, kodėl atvykau į Donecką, kam dirbu… Įžeidinėjo. Kai nežinodavau, ką atsakyti, mušdavo per veidą, galėjo ir automatu smogti per galvą.
Baisiausia – paguldydavo greta žmogaus, ir jeigu neatsakydavau į kokį nors jų klausimą, imdavo tą žmogų mušti. Kad aš pajusčiau, kaip jam skauda, girdėčiau, kaip jis rėkia. Mušė labai stipriai.
O manęs klausė: „Pasakyk to, su kuriuo tu dirbi Maidane, [telefono] numerį“. Arba: „Kas moka Maidanui, ar amerikiečiai?“ Jie visais klausimais visada primesdavo amerikiečius. „Kiek kiekvienam jūsų sumokėjo?“, „Kodėl ten stovėjote?“, „Jūs ką, palapinėse gyvenote?“, „Kas bendradarbiauja su tuo Jarošu?“, „Kas jam moka, iš kur pas jį pinigai?“. Užduodavo tokius klausimus, į kuriuos iš tiesų negali atsakyti.
Tu atsakydavai taip, kaip jie norėjo?
Aš nežinojau, ką atsakyti. Buvo toks jausmas, lyg dabar vasaris ir aš vis dar stoviu Maidane. Atsakydavau, kad stovėjau už laisvę ir už savo šalies ateitį. O jie sakė: „Tai tu tos Ukrainos patriotė“. Atsakydavau: „Taip“. Jie sakė: „Na, už savo patriotizmą sumokėsi“. Daužė per galvą, grasino.
Jie dar sakė: „Jei nekalbėsi, tai matai, mūsų čia daug, ir tu būsi su kiekvienu“. Atseit, paleis mane ratu. Kai kada reikalaudavo nusivilkti palaidinukę. Galėjo čiupinėti, žnaibyti veidą, kūną. Tampė už plaukų.
Ten dar buvo moterų?
Ne.
Ar patalpa buvo visą laiką ta pati?
Ne, jų buvo dvi. Viena mažesnė, kita didesnė. Toje, didesnėje, buvo daugiau žmonių. Septyni žmonės mažame kambarėlyje, o didesniame – iki dvylikos.
Kuo pasibaigdavo tardymas? Jeigu tu neatsakinėdavai, jie tave mušė ir tuo viskas pasibaigdavo?
Taip. Mane tardė keturis kartus. Maždaug po dvi valandas. Neturėjau jėgų, norėjosi gerti. Antrąją parą ėmiau netekti sąmonės. Tuomet pradėjo duoti vandens. Aš tiesiog nukrisdavau. Trečiąją parą atrišo rankas ir akis, o vėliau ir vėl užrišo. Miegoti galėjau tik sėdėdama. Sėdėjau ant kažkokio suolelio. Ten pat sėdėjo ir kiti žmonės, juos taip vedžiojo tardyti. Kai kuriuos vėliau paleisdavo…
Surištomis rankomis ir užrištomis akimis išbuvau penkias dienas. Iš pradžių rankos buvo surištos už nugaros, vėliau, man paprašius, surišo iš priekio. Iš riksmų paaiškėdavo, kada prasideda naktis.
Kažkurią dieną mane ir dar kelis vyrus sugrūdo į mašiną ir kažkur išvežė, galbūt į mišką, nes ten buvo labai tylu. Mus išvedė iš mašinos, parklupdė ant kelių, po to priėjo žmogus ir prie galvos prispaudė ginklo vamzdį. Liepė melstis. Jei meldėmės tyliai, grasino smogti, reikalavo melstis garsiau. O po to buvo šūviai į viršų.
Mane visą purtė, turbūt netekau sąmonės, nes atsipeikėjau ant žemės. Vyrus mušė. Nežinau, ar jie šaudė tik į viršų, ar dar į kažką. Tačiau mūsų buvo penki, o atgal parvežė tik mane ir dar vieną vyrą. Nežinau, kas nutiko likusiems.
Šitaip du kartus vežiojo keturis penkis žmones. Jie norėjo, kad girdėtum, kaip kankinasi kitas žmogus. Ir kuomet vežė, aš galvojau – turbūt šį kartą mane nušaus, nes aš jau ilgai įkalinta, juk beprasmiška dar mane tardyti. Net ir negalvojau, kad mane gali paleisti.
Kaip praeidavo kalinimo dienos? Ar girdėjai kokius nors pokalbius? Tau kas nors ką nors pasakojo?
Kiekvieną kartą, kai į kambarį kažkas įeidavo, jis man įspirdavo ir sakydavo maždaug taip: „Kaip sekasi sėdėti, banderovka?“. Išvadindavo „židobanderovka“, „fašistine žvalge“, „žurnašliuška“. Aš ramiai sėdėjau. Pirmosiomis dienomis buvo labai baisu, buvau įpuolusi į isteriką. Mušė, kad nutilčiau. Sakė, jei ir toliau rėksi, imsim mušti kitus.
O ar tave mušė, kai tardė kitus?
Man galėjo suduoti į veidą. Smogti į pilvą. Sykį, kai gulėjau, kažkuo stipriai sudavė per pėdas. Po to visą kūną apėmė traukuliai. Po penkių dienų man atrišo rankas. Ir akis. Pagrindinis tardymas pasibaigė. Galėjau atsistoti, šiek tiek vaikščioti. Tačiau patalpa nedidelė, neprisivaikščiosi. Tą dieną, kai man atrišo akis, kambaryje pamačiau šešis žmones. Trims jų buvo surištos rankos ir užrištos akys. Bendrauti buvo draudžiama. Jei kas nors manęs paklausdavo: „Na kaip tu?“ ir aš atsakydavau: „Normaliai“, tuojau pat mums šaukdavo: „Užčiaupkit burnas!“
Ar pažinojai kurį nors iš kalėjusių su tavimi žmonių?
Aš jų nepažįstu. Ten buvo nuo 20-ies iki 50-ies metų amžiaus žmonės. Visus juos vadino „Dešiniuoju sektoriumi“. Patalpa buvo be langų. Betono sienos. Grindys – tiesiog betonas. Suolelis sustatytas kvadratu, kampu. Sienos turkio spalvos. Nudažytos iki pusės, viršuje pilkos. Lubos neaukštos. Lemputė be gaubto.
Ar tau įsiminė kas nors iš įkalintų žmonių?
Ten buvo jaunas vaikinas, turbūt, naujokas, nes buvo surištas ir užrištomis akimis. Buvo, berods, devintoji diena. Naktį jį išvedė ir auštant parvedė, jo veidas buvo sumuštas, marškinėliai visi sukruvinti, galbūt jam pažeidė plaučius, nes jis sunkiai kvėpavo. Gulėjo ant grindų. Taip ir gulėjo iki vakaro, po to jį išvedė ir daugiau jis nesugrįžo.
Mums neleisdavo prisiartinti prie sumuštųjų. Aš tik paklausiau vaikino, kuo jis vardu, atsakė, kad Sergejus. Ir tuojau pat priėjo apsaugininkas ir man smogė.
Ar jie ką nors vadindavo vardu?
Ten buvo keturiasdešimties metų vyras, vardu Vladimiras. Jis taip atsakė, kai jo vardo paklausė „specas“. Niekas mūsų nežinojo, kad nutiko kitiems. Kai kurie apsaugininkų paklausdavo, kur dingo mūsų kaimynai. Atsakydavo: „Juos paleido“. O vienas sakė: „Nepergyvenkite, ir jus paleis“.
Apie ką tarpusavyje kalbėjosi apsaugininkai?
Jie prisimindavo DLR (vadinamoji „Donbaso liaudies respublika“ – Tiesos.lt). „Mes jau DLR. Dabar tai – mūsų“. Dauguma kalbėjo su rusišku akcentu. „Čto“ vietoje „šo“. Apsaugininkai visada buvo su kaukėmis. Neuždengtos tik akys ir burna. Jų karinė apranga tamsiai žalia, kai kada iš maskuojančio audinio. O injekcijas atlikdavo vadinamasis „specas“.
Įeidavo apsaugininkai, vienas jų prie galvos prispausdavo pistoleto vamzdį ir sakydavo: „Jeigu muistysies, nušausim“, o antrasis darė injekciją. Badė į petį, į veną, įvairiai. Nors ne kiekvieną dieną. Po dešimties penkiolikos minučių prarasdavau orientaciją ir imdavau silpniau girdėti. Kažkuri informacijos dalis mano atmintyje pasimesdavo. Buvo neįmanoma stovėti, taip pat ir sėdėti, ir aš gulėjau ant betono grindų. Jos buvo labai šaltos, tačiau kai karščiuodavau – ant grindų buvo lengviau.
Kaip tave paleido?
Tai įvyko vieną rytą. Mane ir dar du žmones įsodino į mašiną. Mano akys buvo užrištos. Vežė apie valandą. Paprasčiausiai išstūmė iš mašinos ir pasakė: „Kol nenuvažiuosim, neatidenk akių“. Paleido tik mane. Kai sustojome, į džinsų kišenę man kažką įdėjo – tai buvo pasas.
Išgirdusi nuvažiuojančią mašiną, atvėriau akis. Ne iš karto susiorientavau, nupėdinau pastatų link. Praeivio paklausiau, kokiame mieste esu, pasirodo – Donecke. Iš pradžių nebandžiau kreiptis pagalbos, norėjau tik suprasti, kur esu, ir suimti save į rankas. Priėjusi prie kelių žmonių, prašiau leisti paskambinti, bet jie atsisakydavo. Aiškindavo, kad neturi telefono… Po to išėjau į didesnę magistralę, paklausiau, kur yra geležinkelio stotis, ir nuėjau reikiama kryptimi. Ėjau apie 40 minučių, beveik valandą. Sustodavau, nes buvo sunku eiti.
Į ką kreipeisi pagalbos stotyje?
Užėjau į milicijos skyrių, paaiškinau, kaip sugebėjau, situaciją. Milicininkas prisistatė esąs leitenantas. Ir pasakė: „Atleiskite, mes jums niekuo negalime padėti. Tai ne mūsų kompetencija“. Prie stoties, viešbutyje paprašiau leisti paskambinti telefonu, tačiau neleido. Tik kavinėje viena padavėja man davė telefoną. Artimiesiems prisiskambinti nepavyko (Milana kartu su močiute gyvena Kijeve – society.lb past.), telefono internetu parašiau pranešimą Veidaknygėje, paprašiau pagalbos ir kad kas nors su manimi susisiektų. Po trijų minučių man parašė žmogus, pranešė, kad mano paieška užsiima nuo gegužės 6 dienos. Jis vardu Viktoras. Tai jis susisiekė su žmonėmis, kurie atvažiavo į Donecką ir nuvežė mane į saugią vietą.
***
Milanai atvykus į Kijevą, ji iškart buvo ištirta vienoje miesto ligoninėje. Jai buvo suteikta medicininė pagalba, už tai esame labai dėkingi savanoriams iš „Maidanas SOS“ – jų pagalba buvo operatyvi. Dabar Milana stengiasi susigrąžinti sveikatą ir pamiršti tai, kas buvo su ja nutikę. Jai iš tikrųjų reikalinga pagalba, taip pat ir materiali. Norintys padėti Milanai, gali kreiptis į [society.lb.ua] redakciją.
Milanos pasakojimas liudija apie tai, kad Ukrainos teritorijoje veikia pats tikriausias konclageris, kur luošinami ir žudomi žmonės. Ir ten vis dar yra įkalintų žmonių. Viso labo tik keli žmonės buvo išlaisvinti iš pagrobėjų, tarp jų – Segejus Lefteris, Artiomas Deinega ir Milana. Išskirtinį dėmesį valstybė buvo teikusi ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – Tiesos.lt) nariams išlaisvinti, tačiau panašu, kad paprastų žmonių likimais domisi tik paprasti žmonės. Ir todėl, deja, dar bus tęsinys.