Edita Janulevičiūtė. Brexit. Kas yra britai?

Bernardinai.lt

„Glorious Britain“ – „Šlovingoji Britanija“. Taip vadinosi suvenyrų krautuvėlė viename Londono oro uoste. Gal kiek per skambus pavadinimas marškinėlių ir puodelių su Britanijos vėliavos ar Big Beno atvaizdais pardavėjams. Tačiau, kad ir kaip būtų, ši šalis iš tiesų turi ilgą, turtingą ir šlovingą istoriją, ir be jos pasaulis nebūtų toks, koks jis yra dabar.

Tai, kas vadinama šiuolaikine Vakarų demokratija, ir liberalia ekonomika galbūt anksčiau ar vėliau būtų atsiradę žmonijoje. Galbūt anksčiau ar vėliau būtų iškilusi tokia valstybė kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Galbūt. Tačiau istorinis faktas yra tai, kad visa tai neatsirado be Britanijos. Netgi dabartinė Europos Sąjunga atrodytų visai kitaip be šios šalies. Ir nors tai jau nebėra imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė, ji vis dar yra tarp ekonomiškai stipriausių ir politiškai įtakingiausių valstybių pasaulyje.

Ir štai jie nutaria išeiti.

Ko nori tie, kurie nori išeiti?

Jau daug prirašyta apie abiejų pusių argumentus. Nemažai kalbėta apie galimas išstojimo pasekmes, politinius ir ekonominius privalumus bei trūkumus. Daug įdomiau būtų pažvelgti į šį reiškinį giliau, pamėginti suprasti, kas slypi už vienos ar kitos tautos pasirinkimų, suvokti, kas juos įkvepia. Ar užtenka pasakyti, kad britai paprasčiausiai galvoja, kad patys vieni tvarkydami savo gyvenimą susitvarkys geriau nei dalyvaudami šiame ekonominiu apsimetančiame politiniame projekte, kuris jiems atrodo įtartinas? Išties, visos išstojimo šalininkų argumentacijos leitmotyvas yra noras patiems spręsti, kas ir kaip juos valdys, turėti savo rankose savo pačių įstatymų leidybą, patiems kontroliuoti savo sienas, o ne vien samdyti žmones, kad pasižiūrėtų į imigrantų pasus, patiems valdyti savo pinigus, o ne atiduoti juos ES ir šitaip subsidijuoti iš krizių neišbrendantį eurą – projektą, kuriam iš pat pradžių jie nepritarė.

Demokratija – neatsiejama britų suverenumo dalis. Vienas dažniausiai girdimų argumentų išstojimo naudai yra tai, kad ES nėra demokratiška struktūra. Demokratinis valdymas – tai galimybė išrinkti atstovus, žinoti, kaip jie priima sprendimus, ir galėti juos pakeisti, jeigu jie nepateisina lūkesčių. Taip, ES sudarančių valstybių valdymas demokratiškas, tačiau pati ES kaip struktūra nėra itin demokratinė institucija. Kiek Europos parlamento nariai atstovauja juos rinkusių žmonių interesams, sunku ir pamatuoti. Kam jie atsiskaito? O ką jau kalbėti apie įvairias komisijas, kurios nei renkamos piliečių, nei kam nors kurioje nors šalyje atsiskaito. O juk būtent jos priima daugelį sprendimų.

Pripažinkime, mes bėgome į Europą kaip iš gaisro. Mes į ją stojome labiau kaip į simbolį, laisvės ir gerovės simbolį, kaip į priešstatą Sovietų Sąjungai, o ne kaip į konkrečią tikrovę. Daugumai iš mūsų ne itin rūpėjo reali ES ar atskirų ją sudarančių valstybių padėtis, istorija, tapatybė. Daugeliui iš mūsų Britanija asocijuojasi arba su ekonomine galia ir galimybe gerai uždirbti, arba su senomis tradicijomis. Daugeliu požiūrių ji atrodo kaip senų tradicijų saugotojų kraštas. Tiesa, jų tradicijos kitokios nei mūsų…

Šis tas iš istorijos

Norint suprasti kurios nors nacijos šiandienius pasirinkimus, verta užmesti akį į jos istoriją. Ką sako apie britus kai kurie lemtingi jų istorijos epizodai?

XIII amžius. Vis didesni žemių plotai tapo karalių privačia nuosavybe. Jie stiprino savo galią ir plėtė pramogoms skirtų miškų plotus baronų ir paprastų žmonių sąskaita. Gyvuliai negalėjo ganytis jų laukuose, kiaulės negalėjo ėsti gilių jų miškuose, valtys negalėjo įplaukti į karališka valda tapusias upes. Baronai griebėsi ginklų ir 1215 metais, prieš aštuonetą šimtmečių, karalius Jonas Bežemis buvo priverstas pasirašyti istorinį dokumentą – Didžiąją Laisvių Chartiją, Magna Carta, o kiek vėliau – ir Miškų Chartiją. Žinoma, tai dar nebuvo demokratija. Iškovotos teisės buvo skirtos tik baronams, ne visiems, ne paprastiems žmonėms. Bet tuomet pirmą kartą buvo teisiškai apribota karalių valdžia, pirmą kartą karalius pripažino, kad įstatymo teisė yra aukščiau už galios teisę. Baronai apgynė tai, ką jie vadino savo senovinėmis laisvėmis. Teisingas teismas, teisė nebūti suimtam be teismo, kankinimų draudimas ir įstatymo viršenybė – visa tai kyla iš Magna Carta. Dar svarbiau – karalius nebegali priimti sprendimų ir įsakinėti savo ministrams vienas. Jam teks atsižvelgti į bendruomenę. Kol kas dar ribotą bendruomenę – baronų tarybą.

XIV amžius. 1341 metais buvo suformuoti Bendruomenių rūmai. Viskas prasidėjo gana banaliai. Anglijos karaliams reikėjo pinigų karams su Škotija ir Velsu. Dar 1295 karalius Eduardas I įvedė naujovę, pirmą kartą ne tik pasikvietė nekilmingus žmones į parlamentą, bet ir suteikė jiems teisę dalyvauti priimant sprendimus. Mat baronai nebesutiko mokėti mokesčių nesibaigiantiems karams. Karaliui reikėjo žmonių palaikymo, ir už teisę dalyvauti valstybės valdyme riteriai, žemvaldžiai, pirkliai, miestelių merai sutiko duoti pinigų eilinei kampanijai Velse. Tai dar nebuvo demokratija. Bet tai jau buvo valdymas bendru susitarimu.

1381 metais įsiliepsnojo valstiečių sukilimas. Jį sukėlė nepasitenkinimas vis didėjančiais ir neteisingais mokesčiais. Bet veikiai tai jau nebebuvo vien mokesčių klausimas. Kente valstiečiai iš kalėjimo išvadavo kunigą vardu John’as Ball’as, išmestą iš Bažnyčios ir įkalintą už pavojingas idėjas. Jis kėlė anuomet kone eretiškus klausimus. Kodėl vieni žmonės turtingi, o kiti skursta? Kodėl vieni turi dirbti žemę, o kiti yra jos savininkai? Kodėl žmonės turi paklusti įstatymams, jeigu jie neturi balso juos priimant? Argi ne tai šiandien vadiname demokratija? Vėliau, susitikęs su karaliumi sukilimo vadas Wat’as Tyler’is reikalavo naujos Magna Carta paprastiems žmonėms, skelbiančios, kad visi žmonės lygūs. Karalius jam tai pažadėjo, bet pažadas liko neištesėtas. Tyler’is buvo nužudytas, sukilimas numalšintas. Bet jį verta prisiminti, nes jos vadų ir įkvėpėjų kalbose jau girdėti demokratinės santvarkos svajonė.

XVII amžius. 1642–1651 metų pilietinis karas ir 1688 metų Šlovingoji revoliucija. Jungtinė Karalystė yra viena iš nedaugelio likusių monarchijų, tad ji daugeliui atrodo ne tokia radikali, ne tokia radikaliai demokratiška kaip kitos šalys. Tačiau neturėtume pamiršti, kad būtent jie, birtai, pirmieji nukirto savo karaliui galvą. 1649 metų sausio 30 dieną pirmą kartą karalius buvo ne šiaip nužudytas, – tai nebūtų jokia naujovė, bet nuteistas savo tautos… už išdavystę. Netgi buvo priimtas nutarimas naikinti monarchiją. „No more kings“ (Daugiau nebebus karalių), paskelbė Cromwell’is. Po jo trumpos diktatūros karaliai buvo sugrąžinti, bet jų valdžia buvo gerokai apribota.

Dar labiau karalių valdžia buvo apribota per vadinamąją „šlovingąją revoliuciją“. Tai nebuvo revoliucija tikrąja šio žodžio prasme, tai greičiau buvo rūmų perversmas ir karalių valdžios apkarpymas turtingųjų naudai – juk balsuoti ir rinkti parlamento narius galėjo tik tie, kas turėjo pakankamai didelę nuosavybę. Vis dėlto taip buvo įtvirtinta konstitucinė monarchija, kokia ji yra dabar. Beliko palaukti XIX amžiaus, kad būtų imtas plėsti balso teisę turinčių asmenų ratas. 1837 metais visi vyriškiai gavo teisę balsuoti, nepriklausomai nuo nuosavybės. O 1918 metais pagaliau ir moterys gavo šią teisę.

Tai tik trumpa keleto svarbių įvykių apžvalga. Sąrašas toli gražu ne išsamus ir neužbaigtas. Tikslas buvo ne pateikti nuoseklią istorinę ataskaitą apie Britanijos kelią į demokratiją, bet pamėginti užčiuopti, kokios idėjos juos lydi jau nuo senų laikų, koks jų santykis su valstybe, koks požiūris į valdžią. Europos Sąjungai priekaištaujama ne tik dėl ne itin demokratiško ir labai painaus valdymo aparato. Daugeliui Jungtinėje Karalystėje nepriimtina pati elitistinė valdymo samprata, kai nedidelis sluoksnis žmonių kažkodėl manosi galįs spręsti visus politinius, ekonominius, teisinius klausimus už visus gyventojus. Simptomatiška tai, kad išstojimo iš ES šalininkai daugiausiai apeliuoja į istoriją, į šią šlovingą laisvių ir teisių gynimo istoriją, kuria šiuo tikslu filmus.

Na o kaip gi ekonomika?

Ar pasirinkimas tikrai yra tarp suverenumo ir ekonominės gerovės? Išstojimo šalininkai taip nemano. Begalės taisyklių ir reguliavimų, primetamų ES biurokratijos. Mainais už subsidijas atiduoti žvejybos plotai ir sumažėjusi kai kurių žemės ūkio produktų gamyba. Milžiniškos sumos mokamos į ES biudžetą. Nevaldomas imigrantų skaičius ir dėl jo kylančios įdarbinimo, būsto, sveikatos apsaugos, vietų mokymo įstaigose problemos. Šie ir dar daugelis kitų dalykų, jų supratimu, tik stabdo Britanijos ekonomiką. O visas kalbas apie tai, kaip bus blogai išstojus iš ES, jie vadina bauginimu ir panikos sėjimu, netgi melu. Be abejo, visi supranta, kad tokia didelė permaina kainuos. Tiesą sakant, nei atskiro žmogaus, nei tautos gyvenime neįmanoma ką nors nuveikti ar pakeisti iš esmės be aukų ar bent be investicijų. Bet ar kas gali pasakyti, kiek kainuos pasilikimas? Didžiausi euroskeptikai įsitikinę, kad ES, ir ypač vieningos valiutos erdvė, yra pasmerkta žlugti. Tai tik laiko klausimas. Beje, kad ES yra reikalinga reformų, pripažįsta ir tie, kurie ketina balsuoti už pasilikimą. Ir kalbėdami Europos parlamente jie pabrėžia, kad tokios reformos yra jų pasilikimo sąlyga. Tie, kas yra pasiryžę balsuoti už išstojimą, yra įsitikinę, kad Europos Sąjunga tų reformų nesiims. Tad geriau yra išeiti dabar, nes atėjus krizei jie galės geriau ją įveikti būdami savarankiški.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Jungtinės Karalystės ekonomika nuolat auga, netgi sparčiau nei daugelio kitų ES valstybių, ji nepraranda savo pozicijų tarp stipriausių šalių, ji yra NATO ir JTO narė, priklauso Didžiajam Septynetui. Tad kuo gi jie nepatenkinti? Taip, problemų yra, taip, jiems nepatinka ES institucijų kišimasis į jų rinką ir jie mano, kad ES negali užtikrinti saugumo. Tačiau už visų šitų kalbų girdisi ir kita žinia. Britams ankšta Europos Sąjungoje. Jie ne tik nemėgsta reguliavimo – juk tai liberalios ekonomikos šalis. Jiems taip pat nepatinka priklausyti Sąjungai, kur paradui vadovauja Vokietija, kadaise jų nugalėta, o dabar ekonomiškai vis stiprėjanti valstybė. Kaip sako kinai, viename kalne du tigrai gyventi negali. Išstojimo šalininkai ne kartą pabrėžė tą faktą, kad Britanija pastaruoju metu vis daugiau prekiauja su ne ES šalimis. Jų žvilgsniai krypsta į Rytų rinkas. Jie jaučia, kad globalėjančiame šių dienų pasaulyje iš gilių krizių neišsikapstanti ES jau nebėra ta erdvė, kur galima pilnai išskleisti savo galimybes ir kurti užtikrintą gerovę. Tiems, kas argumentuoja, kad Britanija per maža, kad galėtų vystyti savo ekonomiką viena, kad išstojusi iš ES ji bus izoliuota, jie atsako, kad yra kaip tik priešingai, – tai nebus atskirtis, o kaip tik atsivėrimas visam pasauliui.

Atrodo, kad britai yra labai racionalūs žmonės. Jie nė kiek sentimentaliai neprisirišę prie Europos Sąjungos. Jie netgi nėra labai prisirišę prie Britų Tautų Sandraugos. Ir paklausti, ar išstoję iš ES jie vėl atsigręžtų į Tautų Sandraugos šalis, jie santūriai atsako, kad vadovausis pirmiausia savo nacionaliniu interesu. Kaip jiems pavyksta būti tokiems nepriklausomiems, taip lengvai imtis naujų sprendimų? Iš kur tas tradicijų ir liberalumo derinys?

Antropologo žvilgsniu

Birtai ne tik pirmieji išdrįso nuteisti savo karalių. Tiek šiuolaikinė demokratija, tiek mokslo ir technologijų pažanga, industrinė revoliucija neįsivaizduojama be šios šalies. Prancūzų istorikas ir antropologas Emmanuel’is Todd’as mano, kad tokio jų būdo šaknų reikia jie ieškoti šeiminėse struktūrose. Jo šeiminių struktūrų ir politinių režimų sąsajos teorija prieštarauja M. Weberio idėjai, kad kapitalizmo vystymąsi paskatino protestantizmas. Šeima yra pirmiau už religiją, ir netgi tam tikrus religinius pasirinkimus įtakoja šeimoje išmokti santykiai.

Mes dažnai manome, kad tokia šeima, kokią matome šiandien, sudaryta tik iš vyro, žmonos ir jų vaikų, yra naujųjų laikų reiškinys. Įsivaizduojame, kad tradicinė šeima – tai tokia, kur kelios kartos gyvena po vienu stogu ir netgi jau savo šeimas sukūrę broliai gyvena jei ne vienuose namuose, tai bent tame pačiame kaime, šalia vieni kitų. Arba tokia, kur viską būtinai paveldi vyresnysis sūnus, kuris lieka su tėvais, o kiti verčiasi, kaip išmano. Iš tikrųjų tokia „atomizuota“ šeima – tėtis, mama ir vaikai – yra pati archaiškiausia struktūra. O pirmagimystės teise pagrįstos arba kolektyvinės šeimos yra vėlesni dariniai, susiformavę kartu su agrarine, sėslia visuomene. Geografiškai žiūrint, tokie dariniai dominuoja tankiai gyvenamose kontinentinėse teritorijose. O archajiškos šeimos formos išliko tik nedaugelyje teritorijų, pakraščiuose.

Kaip tai padeda geriau suprasti britus, jų polinkį į liberalumą? Britų salos yra kaip tik vienas iš tokių geografinių pakraščių, kur labiausiai išsilaikė archajiškos šeimos formos. Britams nuo seno buvo įprasta dar labai jaunus, nepilnamečius vaikus išsiųsti uždarbiauti arba atiduoti į mokyklas pensionus, kur jie mokydavosi ir gyvendavo, o savo tėvus geriausiu atveju pamatydavo kartą ar du per metus. Tad vaikai gana anksti išmokdavo būti savarankiški ir eiti savo keliais. Paveldėjimo teisė niekada nebuvo taip griežtai apribota papročio, kaip tuose kraštuose, kur įsigalėjusi pirmagimystės teisė. Pavyzdžiui, Vokietijoje nuo seno turtą tradiciškai paveldėdavo ir tėvų verslą tęsdavo vyriausias sūnus. Prancūzijoje galioja lygybės principas, tėvai privalo kiekvienam vaikui palikti po daugmaž lygią turto dalį. Britanijoje paveldėjimo papročiai visada buvo kur kas lankstesni. Įprasta turtą palikti testamentu, ir gimdytojai gali gana laisvai nuspręsti, kam kiek turto palikti arba nepalikti visai nieko. Šitaip britai nuo jaunystės ne tik išmoksta būti savarankiški, bet ir nelygybė pati savaime jiems neatrodo didelis blogis. Bent kol neperžengia tam tikrų žmogiškumo ribų. Tad gal ir nenuostabu, kad Europos Sąjungos politika jiems daugeliu aspektų atrodo perdėm socialdemokratiška.

Taigi „brexit“ ar „bremain“ – išeiti ar pasilikti – ko gero, britams nėra toks dramatiškas apsisprendimas, koks jis atrodytų, tarkim, mums, lietuviams. Mūsų istorija, kultūra, ekonominė ir geopolitinė situacija visiškai kitokia. Tai, kas mums galėjo atrodyti kaip vienintelė galimybė išlikti ir sustiprėti, kiti gali įvertinti kaip kliūtį augimui. Vargu ar tokius pasirinkimus būtų tikslu matuoti teisinga/klaidinga kategorijomis. Politika ir ekonomika nėra matematinė formulė, tai nėra koks nors mechanizmas, priklausantis nuo determinuotų fizikos dėsnių. Politika ir ekonomika yra praktinio gyvenimo sritis. Tai reiškia, kad lemia ne kokie nors savaiminiai dėsniai, bet žmonių pasirinkimai. Ir tai, kaip tie pasirinkimai įgyvendinami. Todėl, kad ir koks būtų britų pasirinkimas, tai bus geras pasirinkimas, jeigu jis bus laisvas, sąmoningas, argumentuotas ir demokratiškas.

Bernardinai.lt