Bernardinai.lt
Ir lygiai kaip Olimpinėse žaidynėse vainikuojami ne patys gražiausi ar stipriausi, bet tie, kurie dalyvauja varžybose (juk būtent iš jų tarpo paimami nugalėtojai), taip ir gyvenime taurūs bei geri dalykai teisėtai priklauso tiems, kas veikia.
Godo – taip niekada ir nepasirodęs Samuelio Becketto pjesės personažas, kurio veltui visą veiksmą laukė du bėdžiai. Mat anas lyg ir žadėjo jiems padėti, tad jie laukė. Nieko negalėjo imtis, niekur negalėjo nueiti, nes reikėjo laukti. Bet Godo, regis, buvo užimtas žmogus, tad vis atidėliojo susitikimą. O jie vis laukė…
Prisiminiau šį spektaklį perskaičiusi Veidaknygėje štai tokį komentarą apie politikus: „O nauji ateis geresni už dabartinius??? Gal dabartiniai jau turto prisisėmė mažiau gal sems… o nauji kol pralobs… Žmones jau pavargo. Vienas iš pažįstamo rato dabar bando pakliūti prie vadinamojo „lovio“, žinant jo asmeninį gyvenimą, baisu daros. Nesirūpina savo vaikais, elementus moka pačius mažiausius, nei apsirikęs nenuperka vaikams nei batų nei striukių ir t.t. naglas, melagis…. ir va toks bando pakliūti, o reklamos, o vaidyba… šlykštu… ir va tokį išrinks, jauną, naują ,,veidą“, iš jo bus galima ,,gero“, tikėtis??? Nemanau…“ [Kalba netaisyta]
Jūs galbūt (visiškai pagrįstai) sakysite, kad tai ne pats protingiausias komentaras, neatspindintis daugumos mąstymo ir tikriausiai ne itin vertas dėmesio. Vis dėlto jame galima įžvelgti tai, kas daugiau ar mažiau pasireiškia daugelio žmonių santykyje su valdžia.
Laukimo nuovargis
Ar žmonės tikrai pavargo? Kurie žmonės pavargo ir, svarbiausia, – nuo ko? Ko gero, juos išvargino tai, kas kamavo ir S. Becketto personažus – laukimas to, kam nėra lemta išsipildyti. Toks beprasmis laukimas išvargina psichiškai ir morališkai labiau nei sunkus darbas. Netgi labiau nei nesėkmingos pastangos. Ar tai reiškia, kad laukti gero gyvenimo, laukti sąžiningų, teisingų politikų yra beprasmiškas darbas? Tikrai ne. Bet laukti, kad gyvenimą gerą padarys mistinis „kažkas“, laukti, kad gerovė, teisybė, laisvė ateis savaime, be mūsų pačių dalyvavimo, be mūsų veikimo – toks laukimas neišvengiamai baigiasi nusivylimu.
Psichologai turi terminą „socialinis dykinėjimas“. Tai reiškia, kad grupėje kiekvienas atskiras žmogus stengiasi mažiau, negu tą patį darbą darydamas vienas. Kuo didesnė grupė, tuo didesnė pagunda nesistengti ar netgi išvis nieko nedaryti. Juk visada atsiras, kas sutvarko visus reikalus. Tad kodėl stengtis turėčiau būtent aš? Dargi, neduok Dieve, pasistengsiu daugiau už kitus, kurie, be jokių abejonių, tinginiauja (pagal tą patį principą, laukdami, kad darbą nudirbs kiti). Tai jau būtų visiška neteisybė! Na, o kai grupė – tai visa tauta, tikrai galima daugelio dalykų nedaryti. Juk yra profesionalai, specialistai. Tiesa, taip pamirštama, kad kai kuriose srityse nėra specialistų. Pavyzdžiui, (bent mūsų politinėje sistemoje) nėra profesionalių rinkėjų.
Tačiau manau, kad toks „išgelbėjimo iš aukščiau“ laukimas turi ir kitą, gilesnę priežastį. Tai nepasotintas kūdikiškas lūkestis. Mes į šį pasaulį ateiname bejėgiai, visiškai priklausomi nuo savo gimdytojų ar juos pavaduojančių žmonių. Vaikai, kurie liko „neišmylėti“, kurių saugumo ir rūpesčio poreikis nebuvo pasotintas, gali visą gyvenimą likti psichologiškai „išalkę“. Tokiems žmonėms, jeigu jie neįsisąmonina savo žaizdų, būna sunku suaugti ir tapti visaverčiais savo gyvenimo veikėjais. Kartais tokį žmogų visą gyvenimą lydi nesuvokiamas, pasąmoninis laukimas. Juk tai, kas neįvyko, negali būti užbaigta. Tuomet ir tikėjimo žadamas išgelbėjimas suvokiamas pasyviai, nors teologai bei mistikai įspėja, kad Dievas mūsų negelbsti be mūsų pačių ir su malone reikia bendradarbiauti.
Na, o visuomenės gyvenime, politikoje lengviausia tokią tėviškai motinišką funkciją perkelti į valdžią. Tai atsispindi netgi ir kalbėjime. Antai imperinėje Rusijoje caras būdavo vadinamas tėveliu (царь батюшка). Senovės Kinijoje provincijų ir miestų valdytojai nedviprasmiškai buvo vadinami „tėvas-motina valdininkas“, o apie gerą valdytoją būdavo sakoma, kad jis myli liaudį kaip sūnų. Atrodytų, šiais laikais, demokratijos sąlygomis tokia projekcija turėtų būti neįmanoma. Tačiau pasąmoniniai, archetipiniai vaizdiniai dažnai pasirodo esą stipresni už loginį mąstymą, ir mūsų psichika sėkmingai prisitaiko prie pačių įvairiausių sąlygų. Išties, kiek žmonių kažkur slaptame širdies kampelyje bent kartais, bent truputį pasvajoja, kaip būtų gerai, jeigu būtų gera valdžia ir padarytų, kad čia, Lietuvoje, būtų gera gyventi. Deja, tokia valdžia neatsiranda, ir pajuntame tą dvasinį, psichinį nuovargį, kurio tikrasis vardas – neviltis. O mūsų dvasia, mūsų gyvybinės jėgos pamažu ima dusti, tarsi įkalintos mūsų pačių atsisakyme prisiimti atsakomybę už savo ir savo šalies likimą. Pasidarome irzlūs.
Seimas kaip atpirkimo ožys?
Kadangi „atsakingą“ nuo „kalto“ teskiria vienas žingsnis, valdžia, nesugebėjusi (o ir negalėjusi) tapti tobulai gera bei rūpestinga, virsta visų blogybių priežastimi. Mano cituotame komentare nesunku atpažinti vieną gana paplitusią tendenciją – teiginiai grindžiami neigiamu pavyzdžiu apie labai blogą, „šlykštų“ ir „melagį“ asmenį. Net jeigu tas žmogus iš tikrųjų toks ir yra, daryti apibendrinimus iš vieno atskiro atvejo yra logikos klaida. Įdomu tai, kad žmonės daug mažiau linkę apibendrinimus daryti iš atskirų teigiamų pavyzdžių. Neteko girdėti, kad kas nors, iliustruodamas savo kalbą vieno gero politiko pavyzdžiu, sakytų, kad visi politikai – nuostabūs žmonės. Daugelis blaiviai mąstančių žmonių linkę teigti, kad valdžioje, kaip ir visur kitur, visokių yra. Ir tikrai neretai tenka išgirsti ar perskaityti, kad ten, valdžioje, „visi vagiai“.
Atrodo, kad tokie neigiami atvejai yra kryptingai ir nuosekliai (nors greičiausiai nesąmoningai) atrenkami. Mes, žmonės, linkę vengti įtampų bei vidinių konfliktų ir ne itin mėgstame atsakomybę. Taip pat nemėgstame nežinios ir bejėgiškumo krizių akivaizdoje. Kad ir kaip būtų, kaltų ieškojimas ir atpirkimo aukų aukojimas yra seni kaip pati žmonija reiškiniai. Antropologai yra pastebėję, kad paprastai aukojama būdavo tai, kas nėra visavertis bendrijos narys. Geriausiu atveju – gyvūnas. Tačiau, kaip žinoma, būta ir žmonių aukojimų. Karo belaisviai, vaikai, luošiai, pažeidę visai bendrijai svarbius tabu žmonės. Kai kuriose Afrikos gentyse paaukojamas būdavo karalius. Juk, viena vertus, jis atstovauja visai tautai ir yra pašventintas, t. y. atskirtas nuo tos tautos ypatingai funkcijai, antra vertus, jis niekam ne savas, ne artimas, tad jo ne taip gaila. Juo labiau kad naują karalių rasti tikrai nebūna sunku.
Šiandien valdžia renkama, perrenkama, Seime ir Vyriausybėje posėdžiauja tokie pat mirtingieji, kaip ir mes visi. Beje, kiekvienas iš mūsų gali kelti savo kandidatūrą, visi lygūs. Tad tokių drastiškų veiksmų iš tautos pusės vargu ar galima tikėtis. Ir vis dėlto dažnai politikams reiškiamos pretenzijos gerokai viršija tuos reikalavimus, kuriuos vienas kitam galėtų kelti lygiaverčiai piliečiai. Beje, keldami jiems antžmogiškus reikalavimus, mes neretai kaip tik pamirštame pasidomėti jų konkrečia dalykine kompetencija.
Ne taip seniai Internete pasirodė peticija už Seimo narių skaičiaus mažinimą, socialiniuose tinkluose buvo dalijamasi paveikslėliu su užrašu „101 deputatas“. Kai kurie tai prilygina biurokratinio aparato mažinimui. Bet juk Seimas – ne biurokratija, o jo nariai – ne valdininkai. Jie – politikai. Seimas yra politinė institucija. Ir nėra jokio įstatymo ar dėsnio, nustatančio atitikimą tarp gyventojų skaičiaus ir parlamento dydžio. Juo labiau kad Seimo nariai atstovauja ne abstrakčiam gyventojų skaičiui, o regionams ir miestams. Taip pat partinėms idėjinėms pozicijoms, o tai reiškia skirtingas gyventojų grupes ir skirtingas sampratas apie tai, kaip turi būti tvarkomi valstybės reikalai. Bet kuriuo atveju, sumažinus (ar padidinus) Seimo narių skaičių, realiai valstybėje niekas nepasikeistų. Netgi finansiškai. Keturiasdešimties parlamentarų alga tesudaro kelias šimtąsias procentų šių metų valstybės biudžeto. Ekonomiškai joks pokytis nė nepasijustų. Mažesniam skaičiui būtų lengviau susitarti? Na, žinot, kartais ir du žmonės visą gyvenimą susitarti nesugeba. Tai gal geriau išvis palikti vieną – tegul už visus sprendžia?
Tad kam gi reikia mažinti Seimo narių skaičių? Ar tai neprimena simbolinio paaukojimo? Sumažinę Seimą lyg ir padarytume kažką labai svarbaus, reikšmingo. Juk kiekviena politinė institucija turi ne tik teisinę ar administracinę, bet ir simbolinę funkciją. Tad viskas, kas susiję su Seimu, yra reikšminga. Bėda ta, kad Lietuvos situacija sunki ir sudėtinga. O ir ne tik Lietuvos. Visas pasaulis keičiasi idėjiškai, kultūriškai, politiškai. Europos ateitis miglota. Ir kadangi, kaip minėta, žmonės nemėgsta bejėgiškumo ir nežinios, jiems reikia imtis apčiuopiamų radikalių veiksmų. Kažką daryti! O kol nesugalvota, kokie galėtų būti realiai veiksmingi pasirinkimai, griebiamasi simboliškai veiksmingų. Juo labiau kad Seimas visiškai atitinka seną antropologinį reikalavimą – atperkamoji auka turi atstovauti aukojančiai bendrijai ir tuo pat metu būti ne visai jos dalis.
Danguje kaip ir žemėje
Išties, mes tiek atskyrėme Seimą, Vyriausybę ir apskritai „valdžią“ nuo visuomenės, kad net ir viešajame diskurse valdžia nuolat supriešinama su tauta. Tad nenuostabu, kad darosi taip sunku valstybės problemose įžvelgti savo atsakomybę. Mes juk tauta, ne valdžian– tai ji atsakinga. Yra „jie“ ir esame „mes“. Dar viename Veidaknygės komentare, kur gana plačiai išdėstomas nepasitikėjimas „žmonėmis, bandančiais tapti politikais“, yra tokie žodžiai: „Politikai neretai atkerta – kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Nevykęs „’atsišaudymas“’. Štai žmogus apsidraudė iš anksto nuo bet kokių mėginimų jį laikyti bent kiek atsakingu už esamą situaciją ir valdžią. Ir vis dėlto, kas, jei ne mes, tą valdžią išrenkame? Iš kur, jei ne iš savo tarpo, mes ją išrenkame?
Kiek daugiau nei prieš šimtą metų Gustavas Le Bonas knygoje „Minių psichologija“ (Psychologie des foules) taip rašė: „Institucijos yra idėjų, jausmų ir papročių dukros. O idėjos, jausmai ir papročiai nepakeičiami perrašant kodeksus. Tauta negali pasirinkti savo institucijų pagal savo norą, lygiai kaip žmogus negali pasirinkti akių ar plaukų spalvos. Institucijos ir vyriausybės yra rasės produktas. Jos yra ne epochos kūrėjos, bet jos kūrinys. Tautos valdomos ne taip, kaip nori vienos akimirkos užgaida, bet taip, kaip reikalauja tautos charakteris. Prireikia ne vieno amžiaus, kad susiformuotų politinis režimas, ir reikia ne vieno amžiaus, kad jis būtų pakeistas.“
Vienas žmogus turi tik vieną protą ir tik vieną širdį. Kaip jis daro pasirinkimus savo asmeniniame ar profesiniame gyvenime, taip jis juos daro ir eidamas į rinkimus. Arba nutardamas į juos neiti. Tai, beje, irgi pasirinkimas. Kaip žmogus suvokia santykius šeimoje, tarp draugų ar darbovietėje, taip jis juos suvokia ir atėjęs į politiką, į valdžią. Kitaip tariant, kaip žmogus suvokia valdžią (visomis žodžio prasmėmis) būdamas „tauta“, taip jis ją suvoks ir pats gavęs (nors kiek) valdžios. Kad ir kaip piktintumės kai kurių politikų poelgiais, turime sau sąžiningai prisipažinti, kad tokį elgesį jie dažniausia atsineša iš tos pačios visuomenės, iš kurios ir yra atėję. Tad gal reikia ne tiek laukti teisingesnės valdžios, kiek kurti teisingesnę visuomenę. Užsiimti ne tik savo asmeniniu, bet ir savo politiniu bei savo visuomeniniu gyvenimu. Taip, būtent savo. Dažnai pamirštame, kad politika, valdžia, visuomenė – tai taip pat mūsų gyvenimas, kuriuo turime rūpintis ne ką mažiau nei vadinamuoju „asmeniniu gyvenimu“. Mažų mažiausiai galima atstovus apgalvotai rinkti. Na, o iš politikų geriau reikalauti tiesiog atsakomybės už jų konkrečius darbus ir sprendimus, bet nežiūrėti į juos kaip į tą mįslingąjį Godo, kuris štai ateis, ir visos mūsų gyvenimo bėdos išsispręs. Nes Godo niekada neateina.