Bernardinai.lt
Tarp krikščionių jau tapo savotišku šablonu neigiamai kalbėti apie kalėdinę prekybą ir vis priminti, kad jau nuo lapkričio blizgučiais išpuoštos vitrinos ir kalėdinės nuolaidos neturi nieko bendra su pačia švente, t. y. Kristaus gimimu. O geriau pagalvojus, eglučių puošimas, nereikalingų dovanų vieno kitam dovanojimas (kartais formalus ar netgi veidmainiškas), tradiciškai kalėdiniais laikomų patiekalų valgymas – visa tai su juo susiję ne ką labiau. Taip gryninant galima išsigryninti iki paprasto ir neabejotino fakto, kad galiausiai su Kristaus gimimu niekas, išskyrus patį tą gimimą, nėra susiję jokiu būtinybės ryšiu. Ir gali būti, kad žmogus, kuriam visa Kalėdų šventė – tai Piemenėlių Mišios ir nieko daugiau, patirs daugiau džiaugsmo nei daugelis tų, kas perka, verda, kepa, puošia, dovanoja vykdydami paprotį kaip neterminuotą darbo sutartį su pačiais savimi ir savo artimaisiais.
Tačiau Kalėdos išties yra stebuklų metas, kai net ir snobai nebe taip bodisi naiviais paveikslėliais su eglutėmis ar žiemiškais vaizdeliais, net ir depresyvūs niūruoliai bent šiek tiek persiima visuotiniu linksmumu, net ir labai intelektualų dvasingumą išpažįstantys žmonės ateina prie prakartėlės…
Žinoma, būna ir išimčių. Bet žmogus yra bendruomeninė būtybė, ir šventinė nuotaika, net kai ji brukama primityviais pavidalais, net kai šventi tik iš pareigos, aplinkos verčiamas, sunku likti visiškai nepaveiktam. Ir nors dauguma šventinių prekių, dekoracijų ir netgi prakartėlių nepasižymi jokia menine ar estetine verte, imti ir pasakyti, kad tai kičas, būtų tiesiog šventvagystė. Mažų mažiausiai netaktas, nevykęs mėginimas pabūti protingam ne laiku ir ne vietoje, sugadinantis nuotaiką visiems. Juk kičas mūsų kultūroje gero vardo neturi, ir išgirdę šį žodį girdime tikro ar tariamo pranašumo teigimą, panieką vadinamajam „paprastam žmogui“ ir jo nereikliam skoniui. Ką mums reiškia „kičas“? Prastą skonį ir blogą stilių.
Bet ar tikrai kičas visada ir visais atvejais yra blogis? Estetinė socialinė bjaurastis, ženklinanti kultūros nuosmukį? Iš kur jis iš viso atsirado? Kičas, kaip reiškinys, buvo įvardintas XIX amžiuje. Ir tikrai ne todėl, kad tik tuomet menininkai ar intelektualai staiga atsipeikėjo ir pastebėjo, kad egzistuoja neskoningi daiktai, prasti meno kūriniai ar masinės kultūros, t. y. neišrankiai daugumai tinkantys puošybos stiliai. Šitie dalykai egzistavo visada. Tačiau XIX amžiuje masių kultūra įgavo kitą pavidalą ir kitą statusą.
Kičas yra kultūrinių ir industrinių naujovių susitikimo vaisius. Britų istorikas Lawrencas Stone’as teigė, kad visos didelės socialinės permainos, visos revoliucijos prasidėjo nuo raštingumo lygio augimo. Su raštingumu plito naujos idėjos, augo ir noras vartoti visa tai, kas kadaise priklausė tik elitui. Ir štai toks stiprėjantis noras demokratizuoti, padaryti visiems prieinamą aukštąjį meną susitiko su industrinės gamybos suteiktomis naujomis techninėmis galimybėmis. Nuo šiol net ir pačių nuostabiausių, rečiausių meno kūrinių kopijų galima turėti bet kokius kiekius, bet kokio formato, iš bet kokios medžiagos ir už bet kokią kainą. Tai tiesiog idealus ekonominis optimumas: geriausias kainos ir kokybės, išlaidų ir socialinio pasitenkinimo santykis. Tai naudinga ir vartotojui, ir gamintojui, ir netgi valstybei, nes tapusi masinė estetinė industrija prisideda prie BVP augimo.
Kai štai tokiu būdu masių kultūra tapo tikrai masinė, ne vienas mąstytojas ją pasitiko priešiškai. Nietzsche buvo vienas pirmųjų tokios kultūros, „bandos estetikos“, jo paties žodžiais tariant, kritikų. Jis net Wagnerį laikė „masių skonio“ atstovu! Kičas – tai meilė efektui dėl efekto. Vietoje tauraus ir prasmingo grožio – spalvingas malonumas, vietoje gėrio – subjektyvūs jausmai, vietoje tiesos – daugumos nuomonė. Pasak Hermanno Brocho, kičas atsirado, kai buržuazinė klasė ėmė mėgdžioti aristokratus ir, apsvaigusi nuo savo iškilimo euforijos, tenkinosi neautentiška regimybe. Grožis iš gėrio simbolio virto nerūpestingu jo neigimu. O galiausiai ir kito kaip asmens neigimu paverčiant jį tokiu pat vartojimo objektu, kaip ir visa kita. Tad H. Brochui kičas yra blogio estetika, išreiškianti vertybių sistemos žlugimą. Bet ar tikrai ta vertybių sistema žlugo? Tiksliau, reikėtų klausti: ar ji tikrai kada nors egzistavo daugumos žmonių gyvenime? O gal tik to aristokratiško elito atstovų gyvenimuose? Antraip, kaip paaiškinti, kodėl, vos atsiradus galimybei prigaminti tokius kiekius beverčių niekučių ir pigių reprodukcijų, didžioji dalis visuomenės visa tai taip palankiai priėmė? Neprireikė labai daug laiko, kad tai taptų savaime suprantama kultūros dalimi.
Kodėl mes taip mėgstame Kalėdas su visais įprastais blizgučiais, eglutėmis, skuduriniais Kalėdų seneliais, naiviais atvirukais ir su visu tuo komerciniu šurmuliu ir netgi kamščiais Vilniaus centre, prie pagrindinės eglės ir Kalėdų miestelio? Kodėl vienišas ar depresiją, neviltį išgyvenantis žmogus nejučia nubraukia ašarą, pasijunta dar vienišesnis ar labiau prislėgtas nei paprastai, matydamas kalnus žaislų ir kaspinėlių dovanų dėžutėms puošti? Tikrai beverčiai daiktai vargu ar galėtų sukelti tiek emocijų tokiam dideliam skaičiui žmonių. Kažkodėl kartais būtent naivūs daiktai mus sujaudina labiau nei didingi šedevrai. O gal teisingiau būtų sakyti, kad jie suvirpina kažkurią kitą sielos stygą, kurią ne visada gali pasiekti gilus, kokybiškas menas. Panašiai kaip pasakos mus sujaudina visai kitaip nei menine prasme kur kas vertingesnės dramos ar tragedijos. Sakytum, naivus kičinis daiktas geba atskleisti tą gėrio matmenį, kuris lieka tolimas, neprieinamas rimtiems filosofams ar rafinuotiems menininkams. Tą, kurį mes spontaniškai siejame su vaikyste.
Kalėdos, tos kultūrinės Kalėdos, kurios užtvindo gatves ir parduotuves, yra kaip tik tokios vaikystės šventė. Vaikiško pasaulio idealizavimo šventė. Šventė naivaus noro bent trumpam patikėti, kad laimingas gyvenimas – tai toks gyvenimas šioje žemėje, kai viskas yra gerai. Milanas Kundera knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ taip rašo: „Už visų europietiškų įsitikinimų, nesvarbu, religinių ar politinių, slypi pirmasis Pradžios knygos skyrius, iš kurio seka, kad pasaulis buvo sukurtas toks, koks ir turėjo būti, kad būtis yra gera ir todėl yra gera gimdyti vaikus. Pavadinkime šį pamatinį tikėjimą kategoriniu sutikimu su būtimi. Tokio kategorinio sutikimo su būtimi estetinis idealas yra pasaulis, kuriame mėšlas neigiamas ir kuriame kiekvienas elgiasi taip, tarsi jis neegzistuotų. Šis estetinis idealas vadinasi kičas. Tai vokiškas žodis, kuris atsirado sentimentaliajame XIX amžiuje ir paskui išplito į visas kalbas. Tačiau dažnas jo vartojimas visiškai ištrynė jo pirminę metafizinę vertę. Kičas savo esme yra absoliutus mėšlo neigimas, tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Kičas išmeta iš savo regos lauko viską, kas žmogiškoje egzistencijoje yra iš esmės nepriimtina.“
Kitaip tariant, kičas yra gryno pozityvumo metafizika. Tiesa, toks absoliutus pozityvumas neišvengiamai virsta savo priešingybe – neigimu. Neigimu viso to, kas sukelia kančią, kas yra netobula. Žmogaus ir šio pasaulio ribotumo neigimu. Kičas yra narciziškas. Kaip ir visa mūsų epocha. Jis paguodžia, nes palaiko idiliško gyvenimo iliuziją. Jis nekelia jokių egzistencinių klausimų, nes yra tik paties savęs išraiška, nuoroda į save patį. Kaip čia neprisiminti liberalų šūkio „Viskas bus gerai“?! Išties, mūsų visuomenėje toks gajus tikėjimas rinka, kuri viską savaime sureguliuoja teisingai, ekonominių veiksmų laisve, kuri savaime turi sukurti gerą gyvenimą, taip pat priklauso tokių vaikiškai idealaus pasaulio ilgesių kategorijai. Ir nors praktiškai matome visas problemas ir bandome jas kažkaip spręsti, pačios pamatinės pozityvaus pasaulio idėjos paleisti nenorime. Nei viena po kitos sekančios krizės, nei karai nepriverčia apsigalvoti.
Kas sieja mūsų kultūrines Kalėdas, naivų tikėjimą rinka, kičą? Prarastojo rojaus ilgesys perkeltas į šio pasaulio plotmę. Mes labai norime, kad viskas būtų gera ir gražu. Paprastai ir betarpiškai! Ir krikščioniška Kalėdų šventė, regis, suteikia puikiausią progą švęsti šį ilgesį, bent trumpam, bent simboliškai jį įgyvendinti. Juk švenčiame Kūdikio gimimą! Ir kaip tikri kičo metafizikos išpažinėjai nepastebime tų gimimo ikonų, kur kūdikėlis Jėzus guli ne ėdžiose, o karstelyje. Mat šis kūdikis, laimei ar nelaimei, neša visai kitą žinią. Jis gimsta ne tam, kad atkurtų rojų žemėje, ne tam, kad sukurtų čia idealų, vaikiškai gerą pasaulį. Jis ateina pasakyti, kad šį pasaulį anksčiau ar vėliau teks palaidoti ir eiti į visai kitą pasaulį. Eiti į jį per visą tą mėšlą, kurio egzistavimą taip norėtųsi paneigti. Eiti su visais ribotumais, ydomis ir nepakenčiamomis blogybėmis, kurias taip norėtųsi pamiršti.
Ar tai reiškia, kad mes klystame pasinerdami į šventinį ir komercinį Kalėdų šurmulį? Nebūtinai. Senosios tradicinės visuomenės, kurios laikydavosi gan griežtų moralės taisyklių, turėdavo šventinius ritualus, kurių metu būdavo tiesiog privaloma svaigintis, šokti, siautėti. Panašiai ir dabartinėms visuomenėms, kas dieną besigrumiančiomis su nežinia, su savo pačių ir viso pasaulio netgi perdėm akivaizdžiu netobulumu, reikia tokių švenčių, kai galima teisėtai ir nevaržomai atsiduoti kičui, idiliško gėrio iliuzijai. Apsistatyti angelais ir taip pasiguosti. Juk žmogus silpnas, ir tas silpnumas taip pat turi teisę egzistuoti, turi teisę būti išreikštas. Svarbu, kad nepradėtume jo laikyti visa ir vienintele tikrove. Kad mūsų visuomenė nepavirstų totalitarinio kičo, diktatoriškos darnios idilės visuomene, kurioje visai neliktų vietos nei negatyvių gyvenimo pusių egzistavimo pripažinimui, nei tam Kūdikiui, kuris ateina mums pasakyti, kad rojus žemėje neįmanomas.