Edvardas Čiuldė. Alvydo Jokubaičio rauda prie tautos kapo

Jau seniai buvau skaitęs tokį įtraukiantį straipsnį kaip naujasis Alvydo Jokubaičio pamintijimas „Lietuviška neviltis ir krikščionybė“.

Kai visiškai neturiu ko skaityti, pats pa(si)rašau kokį nors straipsnelį, kurį skaitydamas kartais randu peno apmąstymams, tačiau skaityti A.Jokubaitį yra daug įdomiau, nes jis – profesorius.

A.Jokubaičio naujame straipsnyje išsakytos mintys man yra labai svarbios, jeigu leisite pasakyti pompastiškai, baisiai degina siela, jos krito šiandien, skaitant straipsnį, kaip grūdas į gerai išpurentą dirvą, nors negaliu duoti išankstinės garantijos, kad tokia sėkla čia sudygs.

Kaip atrodo bent man, A.Jokubaitis yra vienintelis toks Lietuvoje, o gal ir platesniame pasaulyje, kuris savo mintijimuose bando suderinti tokius tarsi ir nederančius tarpusavyje dalykus kaip Georgo Hegelio filosofinis palikimas ir krikščioniškasis mokymas bei tikėjimas.

Beveik visuose A. Jokubaičio pasisakymuose prasikiša tikėjimas G.Hegelio išrasta „pasaulinio proto“ neatremiama logika, leidžiančia įtikėti, kad visa kas yra, yra protinga.

Tai labai paprasta redukcija, kai matoma pro langus pasaulio įvairovė yra pripažįstama kaip „pasaulinio proto“ manifestacija, kurios mirtingasis negali atšaukti. Žinia, toks pasaulio matymas ir apmąstymas, kai susiklosčiusi dalykų padėtis yra atpažįstama kaip būtinoji „pasaulinio proto“ sekos tvarka, leidžia susireikšminti taip susitapatinančiam su protingu pasauliu individui.

Kita vertus, G. Hegelio „ pasaulinio proto“ geležinės logikos istorijoje koncepcija turi terapinę funkciją, padedančia išgyti nuo vilties mažakraujystės, nes visa, kas protinga, kaip sakoma, yra, turėjo būti, nežiūrint mūsų subjektyvių preferencijų įvairovės ir galimo nepasitenkinimo.

G.Hegelio palikimas mūsų mintijimuose neleidžia pripažinti tokių dalykų kaip atsitiktinumas, patologija, apsigimimas, žengimas atgal, ar ne?

Sekant paties A. Jokubaičio mintijimo seka, tautinio tapatumo nykimas, nežiūrint mūsų apgailestavimų, dejonių ir mykimo, yra neatšaukiamos istorinės logikos proceso nulemtas padarinys. (Tokiame kontekste pateisinami tampa net jo gimtojo universiteto rektoriaus istorijos užkalbėjimai, kad neva tautinės tapatybės ugdymas ir tautos kultūra yra pažangos stabdis.)

Čia tarsi sakoma, kad yra kaip yra, prieš geležinį istorijos vėją nepapūsi. Kita vertus, pagal A.Jokubaitį, kai nieko nebelieka, dar lieka krikščionybė. Kaip atrodo bent man, tokiame tvirtinime prasimuša ta pati G. Hegelio loginė struktūra, šįkart leidžiant teikti išvadą, kad krikščionybė yra aukščiausiasis nieko išsivystymo taškas.

Jeigu būčiau jaunesnis, kviesčiau tautiečius telktis į naująją krikščionybės sektą, kuri, be visa ko kito, remtųsi tikėjimu, kad į kitą gyvenimą papuola tik tie, kurie kovojo ir nugalėjo šiame pasaulyje „istorinės logikos“ blogį.

Dabar tarsi matau, kaip toks seneliukas Sokratas iš Va. pr. Kr. kaip vėjas nurūksta pro šalį, toli už savęs palikęs „pasaulinį protą“ su visu jo geležinės logikos butaforijos gremėzdiškumu, nes Sokratas savo gyvenime nieko daugiau ir neveikė, o tik rūpinosi gimtųjų Atėnų dorovės ir patriotinių vertybių klestėjimu.

***
Jau esu bandęs atkreipti dėmesį į Dievo ir tautos laidojimo paraleles, atsiremdamas į Friedricho Nietzches ( Nyčė) žodžius, kad neva „Dievas mirė“.

Primenu, kad F.Nietzsches studijos „Linksmasis mokslas“ 125 fragmente, pavadintame „Pamišėlis“, apžvelgiama panorama, atsiverianti po Dievo mirties.

„Kur yra Dievas“ – šūkavo pamišėlis. – „ Aš jums atsakysiu! Mes jį nužudėme – jūs ir aš. Visi mes esame jo žudikai!“.

Ir toliau: „Bet kaipgi mes tai padarėme, kaip mes įstengėme išgerti jūrą? Kas davė mums šluotą, kad nušluotume visą horizontą? Ką mes padarėme, atkabindami žemę nuo savo saulės? Kur ji dabar skrieja? Kur mes keliaujame? Tolyn nuo visų saulių? Ar nuolat negriuvinėjam? Aukštielninki, į šonus, į visas puses? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar mes neklaidžiojame tarsi kokiame begaliniams Nieke? Ar nedėbso į mus tuščia erdvė? Ar nepasidarė šalčiau? Ar neatėjo nesibaigianti ir vis gūdesnė naktis? Ar nereikia uždegti žibintų pačiame vidurdienyje? Ar dar negirdime triukšmo, keliamo duobkasių, laiduojančių Dievą? Ar neužuodžiame Dievo puvėsių? – Ir dievai pūva! Dievas mirė! Dievas jau pasimirė! Ir mes jį nužudėme! Kuo mes pasiguosime, baisingiausi žudikai? Švenčiausia ir didingiausia, ką turėjo pasaulis, nukraujavo po mūsų peiliais, – kas nušluostys nuo mūsų kraują? Kokiu vandeniu nusiplausime?“

Tas pats tinka ir tautos pakasynų aprašymui su ta išlyga, kad gyvosios dvasios Dievo kaip transcendentinės idėjos tariamos mirties pasekmės nė iš tolo negali būti lyginamos su nužudytos tautos pūvančio kūno tvaiku, galinčiu pražudyti paskutinius žemės gyventojus.