Kitą dieną po to, kai laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių bei žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu vetuoti prieštaringai vertinamą Genocido tyrimų centro „pertvarkos“ įstatymą, JE su trenksmu pasirašė po šiuo įstatymu, patvirtindamas jo įsigaliojimą.
Sakau, kad „pasirašė su trenksmu“, nors neeilinį įvykį nutylėjo net tos dienos TV laida „Panorama“.
Toks nutylėjimas savo ruožtu galimai ir yra kaip tik labai iškalbingas, bylojantis apie sukčiaujančių redaktorių nuostatą primesti įsivaizdavimą, kad įvykis yra mažareikšmis ir nevertas legendinės laidos dėmesio. Kita vertus, triukšmingumo įspūdį įvykiui prideda dar ir tai, kad prezidentas pasirašė po įstatymų karštligiškai, skubėdamas taip, tarsi būtų išdegęs akis, nematydamas reikalo paaiškinti savo apsisprendimo motyvų, nors diskusijos dėl šio įstatymo kontraversiškumo viešojoje erdvėje jau buvus pasiekusios virimo tašką. Ne paskutinės reikšmė faktorius yra ir tai, kad į prezidentą kreipėsi su prašymu vetuoti pražūtingą įstatymą ne šiaip alaus mėgėjų klubas ar medžiotojų būrelis, o politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, ar ne? Kas be ko, prezidentas net ir tokiu atveju yra laisvas pasirinkti, tačiau demonstratyvus kreipimosi autorių statuso ignoravimas, atsisakymas apsikeisti nuomonėmis viešumoje su minėtomis organizacijomis kaip Genocido tyrimo centro steigėjais, net nekalbant apie užstrigusį „veto“, gali suformuluoti blogą įspūdį, kad Lietuvos valstybė praranda tęstinumą ir kryptį kaip toks mūsų dienų naujadaras, kuris neturi nieko bendro su nudžiūvusiomis tautos valstybingumo istorinėmis šaknimis. Jeigu taip būtų iš tiesų (neduokDie), Lietuvos „valstybė“ jau būtų tapusi parazitine atauga, – nieko daugiau!
O gal prezidentą G. Nausėdą kažkas privertė taip pasielgti, spaudė į kampą, šantažavo?
Kaip atrodo, toks klausimas nėra visiškai laužtas iš piršto, abejonės dėl to bent iš dalies gali imti ir pasitvirtinti.
Jau anksčiau, dar pirmosios kadencijos pradžioje, prezidentui Gitanui labai nedrąsiai ir droviai užsiminus apie istorinės atminties puoselėjimo uždavinį, kažkoks Bruveris, prisiminkime, draskėsi marškinius ant krūtinės, bandydamas įpiršti įsivaizdavimą, kad dėl tokios erezijos prezidentas bus pasmerktas savo kolegų, t. y. kitų šalių vadovų ir tarptautinių organizacijų, suprask, žydų organizacijų, neminint to fakto, kad didelė dalis tokių įtakingų (?) organizacijų yra (arba buvo) įsisteigusios po Putino sparneliu.
Nežinau kaip jūs, bet aš tai tikrai niekados nepaduočiau rankos tokiems bruveriams…
Senas politikos vilkas (arba, greičiau, lapės ir šeško mišrūnas) Žygimantas Pavilionis su daugiaprasmėmis užuominomis ir ne iki galo išsakyto priekaišto intonacijomis primena, kad G. Nausėda kažkada yra sakęs, jog tik tolimoje distancijoje galimai teisėtų palestiniečių lūkesčių tenkinimo pagrindu įsisteigs nepriklausoma Palestinos valstybė… Tiesą sakant, G. Nausėda čia tik sušvelnintu tonu, droviai ir labai tyliai persako tai, ką visas civilizuotas pasaulis sako garsiai, skubindamas įvykius ir nematydamas pagrindo nukelti palestiniečių apsisprendimo teisę į neapibrėžtą ateitį, įsivaizduodamas, kad į tikslą galimą nubėgti sprinterio greičiu, taigi – kokia čia yra to G. Nausėdos kaltė, a?.. Tokio tipo nešvankios užuominos sustiprėjo tada, kad prezidento patarėju tapo Frederikas Jansonas, prikišant jam buvusį leidybinį darbą „Respublikoje“, nors, kiek leidžia teigti mano susilpnėjusi atmintis, tas pats Jansonas „Respublikos“ darbuotoju buvo tapęs jau po to, kai šiame laikraštyje buvo išspausdintas legendinis straipsnis „Pasaulį valdo gėjai ir žydai“, taigi niekaip negalėjo prisidėti prie šio, daug aistringų diskusijų sukėlusio straipsnio pasirodymo. Tačiau neatmesčiau dar ir tokios galimybės, kad prezidentą pasirašyti išdavikiško mentaliteto subrandintą įstatymą paragino tas pats Jansonas, kuris galimai bijo savo arba net ne savo šešėlio. Praeitą kartą Jansono bandymas apginti Prezidentūrą nuo gaujos puolimo, pavadinant juos „valstybininkais“, buvo toks nesėkmingas šūvis pro šalį, jog teikė pretekstą šių eilučių autorių paklausti – ar prezidentūra perėjo žaisti į žemesniąją lygą? Kita vertus, kaip atrodo bent man, pastarųjų dienų įvykiai, kai prezidentas pasirašė piktųjų valios padiktuotą įstatymą, neišdrįsęs jo vetuoti, jau leidžia kelti klausimą – ar Prezidentūra nenusirito į žemiausiąją lygą?
Tarkime, kad prezidento G. Nausėdos kaltė yra tik ta, kad anas pasirinkto mažiausio pasipriešinimo kelią, nenorėdamas veltis į diskusiją su žydų nacistais ir galiausiai tiesiog tenkindamas jų ne kartą išsakytus pageidavimus, uždegdamas žalią šviesą Lietuvos genocido tyrimų centro sunaikinimui. Tačiau – kas sakė, kad LR prezidentui turėtų būti lengva? Štai krepšinio treneris Šarūnas Jasikevičius tvirtina kad gynybą reikia iškentėti, išvargti iki kraujo. Kad ir kaip žiūrėtume, dabar susidaro toks keistas įspūdis, kad prezidentas vis tik neišdrįso prisiimti visos pareigų statuso suteikiamos naštos, mieliau rinkdamasis animacinio herojaus likimą, tikriausiai taip ir yra.
Žinia, pats laikas būtų pripažinti kaip faktą ir tai, kad tautinės refleksijos puoselėjimo požiūriu iš prezidento G. Nausėdos buvo tik tiek naudos, kiek iš ožio – pieno. Tačiau tokia fakto konstatacija nesuteikia mums pagrindo niekinti prezidentą, kaip visados darė ir toliau neabejotinai darys leftistinė gauja, su kuria prezidentas galiausiai rado tobulą sutarimą bent jau Genocido tyrimo centro likimo klausimu.
Galimas daiktas, ne vieną iš mūsų nuvylęs prezidento G. Nausėdos apsisprendimas nevetuoti piktavališko įstatymo yra visiškai racionalus pasirinkimas jo karjeros tęstinumo požiūriu, nes dabar antrąją kadenciją pareigose pradėjusiam prezidentui jau tikriausiai daugiau neteks dalyvauti rinkimuose, diskusijos dėl Genocido tyrimo centro likimo netapo masiniu reiškiniu, taigi savo statuso įtvirtinimui toliau užteks paprasčiausių politinių manipuliacijų, leidžiančių užtikrinti gerą gyvenimą, nesivaikant tų vargų, kuriuos gali prišaukti rimtas požiūris į Garanto sampratą.
Prezidentas ir toliau išlieka aukštas ir gražus, nors po paskutiniųjų įvykių jam katastrofiškai gali pradėti trūkti substancinio svorio.
Štai Vilniaus savivaldybė nusprendė keliems mėnesiams virš miesto pakabinti už 100 tūkstančių eurų išsinuomotą skraidymo oro balioną su užrašu „Vilnius“ reklamos tikslais ir kas dabar jau galėtų paneigti, kad virš visos Lietuvos pasikėlęs greitai kybos oro balionas „Gitanas Nausėda“?