Pastarųjų dienų įvykiai Seime parodė, kad valdančioji dauguma morališkai bankrutavo.
Kovo 11-osios išvakarėse priimtas nepaprastosios padėties įstatymas su papildymais dėl žodžio laisvės suvaržymų, kai suteikiama teisė policininkui uždaryti spaudos leidinį, yra neįtikėtinas pasityčiojimas iš LR Konstitucijos ir demokratijos idėjos. Nereikia mums pasakų mažiesiems, kad tai yra apsidraudimas prieš piktavalius karo kurstytojus, kai jau net didžiausias naivuolis mūsų padangėje supranta, kad tironiškoji politinė dauguma begėdiškai pasinaudodama karo Ukrainoje aplinkybėmis pabandė dar labiau užveržti visuomenė kontrolės varžtelius, apriboti demokratijos gyvybingumo palaikymui kaip deguonis kvėpavimui svarbios nuomonių įvairovės raišką.
Giliausius Lietuvos interesus atstovaujanti nuomonių įvairovė yra svarbi ne tik procedūrinės demokratijos idėjos patvirtinimui, bei ir dėl tiesos galimybių, nes valdančiosios daugumos per jėgą bandoma įskiepyti tiesos surogatas yra labai vienpusiai požiūriai, nusususios idėjos, lėkšti užmanymai, grindžiami hiperbolizuotu politinio gyvenimo plotmėje išangės sureikšminimu.
Vedančioji valdančiosios daugumos idėja yra išangės pašlovinimas, visa ką jie daro, pastaruoju metu užvis labiausiai atsiduoda išange. Įsivyravus tokiai valdančiosios daugumos peršamai paradigmai, mes esame verčiami vietoj Saulės, pašalinančios tamsumus, įsivaizduoti horizonte patekančia išangę su pripieštais spinduliais komunistinio plakato, šlovinančio laimingą rytojų, stiliumi.
Anūkų anūkas, ponaitis Gabrielius Landsbergis jau anksčiau prasiplepėjo, kad jo vedamų konservatorių požiūriu, svarbiausias Kovo 11-osios iškovojimas yra ta nešvanki mimikrija, kai homoseksualūs santykiai greitai bus prilyginami šeimai.
Kaip atrodo, labai ne laiku G.Landsbergis prasiplepėjo, nes mobilizuoti daugumą kovai su mirtinu priešu dabar bus truputį sunkiau, paplitus gandui, kad Lietuvos valstybė galimai atsiduoda išange. Taigi dar kartą privalu prisiminti, kad morališkai pasenusi valdžia ir valstybė yra skirtingi dalykai.
Valdžia ir valstybė yra ne tik skirtingi ir atskiriami dalykai, bet dabartinė valdančioji dauguma Lietuvoje jau tampa mirtinai pavojingu valstybės išlikimui faktoriumi, didesniu ar mažesniu laipsniu apnuodydama nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją.
Ingrida Šimonytė sako, kad po 4 metų galėsite išsirinkti kitus, labiau tenkinančius jūsų kaip rinkėjų lūkesčius. Tačiau gali būti ir taip, kad po tokio I.Šimonytės valdžios 4 metų siautėjimo iš Lietuvos neliks akmens ant akmens, nebeliks jokio sveiko likučio, nebus reikalo nei kam rinkti, nei ką atstovauti.
Pasinaudosiu progą dar kartą persakyti savo pastebėjimą, kad jau šiandien Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kaip atrodo bent man, labiau atstovauja Izraelio nei Lietuvos interesus. (Ar tokia mano išvada gali būti kvalifikuoja kaip kurstymas diskriminacijai lyties pagrindu, o policininkas įgyja teisę su gumine lazda per galvą išjungti autorių 72 val., a?)
Mintis apie antrosios respublikos pabaigą kaip žaibas nutrenkė, pamačius kaip liaudies tarnai šleikščiai nepagarbiai pasitiko teisybei pasiryžusius Zitos Šličytės žodžius iš šventinės Seimo tribūnos.
Jie yra apgailėtini, kitaip nepasakysi. Neabejoju, kad po Ukrainos pergalės jie bus pasiųsti į atliekų šiukšlyną kartu su kitais putinistais. Tačiau antroji respublika baigėsi jau šiandien, landsberginė Lietuva išsisėmė galutinai, nepalikdama mums nė lašelio vilties. Gyvenimas su tokia atgyvenusia Lietuva nuo šiandien mums tampa panašus į pareigą nešiotis su savimi lavoną, užkrautą ant nugaros.