Kilo didelis pasipiktinimas tarp vadinamųjų konservatorių, kai visuomenėje turintis gerą vardą kunigas Ričardas Doveika per šv. Mišių pamokslą Paberžės muzikos festivalyje, skirtam Tėvui Stanislovui pagerbti, pareiškė, kad šiandien didžioji dalis lietuvių ( 80%?) bijo viešai reikšti savo nuomonę.
Tos partijos šulai Andrius Navickas ir Linas Slušnys, nieko nelaukę, apkaltino gerbiamą kunigą melu, tvirtindami, kad pastaruoju metu Lietuvoje, skirtingai nei sovietiniais laikais ar Putino valdomoje Rusijoje, niekas už savo nuomonės viešą pareiškimą nėra sodinamas į kalėjimą, neištremiamas į dykynę, nenužudomas, nenukankinamas kameroje.
Jūs kaip norite, o aš išsigandau tokio sulyginimo. Nekokia turėtų būti padėtis Lietuvoje, jeigu valdantieji giriasi, kad pas mus yra truputėli geriau nei neostalinistinėje Rusijoje, kai pradedami lyginti iš principo nesulyginami dalykai.
Galiausiai tokie sulyginimai yra pavojingas užsiėmimas, nes šitokiu būdu galima persiimti negatyvaus pavyzdžio užkratu arba, kaip yra pasakyta, ilgai žiūrint į bedugnę, bedugnė pradeda žiūrėti į tave.
Kažkas sugedo mūsų puoselėtos demokratijos prigimtyje, jeigu ji dar gali kažkam atrodyti patraukli tik lyginama su atvirai išsigimusiai režimais, ar ne?
Navickas ir Slušnys taip toli negalvojo, galiausiai neturėjo laiko pagalvoti, nes prasidėjus partijos rinkiminio sąrašo derinimui, reikėjo skubėti pametus galvą, primenant apie save partijos vadovybei pačiu kvailiausiu ir neišrankiausiu būdu, užsipuolus kunigą, kuris kalba labai panašius į tiesą dalykus.
Kaip atrodo bent man, minėti Navickas ir Slušnys taip toli negalvojo, galiausiai neturėjo laiko pagalvoti, nes prasidėjus partijos rinkiminio sąrašo derinimui, reikėjo skubėti pametus galvą, primenant apie save partijos vadovybei pačiu kvailiausiu ir neišrankiausiu būdu, užsipuolus kunigą, kuris kalba labai panašius į tiesą dalykus.
Kaip atrodo bent man, juokingiausia arba liūdniausia yra tai, kad būtent vadinamųjų konservatorių partijoje paniškai bijo savo nuomonę pareikšti ne mažiau 99% kontingento, apytikriai skaičiuojant, kad partijos pirmininkas (1 štuka) yra nelabai adekvatus žmogus, toną partijoje užduoda nedidelė padugnių ir kraštutinių retrogradų grupelė, tapusi I. Šimonytės atsparos tašku, o daugumai lieka tik galimybė prisitaikyti, stengiantis neprasikišti ir neprasiplepėti, ką iš tiesų galvoja apie pasibaisėtiną partijos nuosmukį, kai kažkada buvusi normali centro dešinioji partija tapo kultūrinio marksizmo ruporu ir kovos prieš lietuvybę bastionu.
Tikėtina, kad dauguma iš jų mato, kas darosi, tačiau yra linkę patylėti, savo privilegijas ir gerovę iškeldami aukščiau tiesos, atsižadėdami net Dievo ir tautos idėjos, kai tokie veiklos įprasminimo orientyrai pradeda nederėti su konjunktūriniais pasirinkimais. Kaip atrodo man, TS-LKD jau yra tapusi juodosios konjunktūros ir baisaus prisitaikėliškumo partija, kuri kaip tokia smukdo žmonių pasitikėjimą valstybe ir užtraukia didelį pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui, Kas be ko, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, o iš dalies ir Audronius Ažubalis yra nuostabi išimtis, tačiau viena kregždė neatneša pavasario!
Kita vertus, tas pats R. Doveika nesako, kad Lietuvos gyventojai yra pratinami prie vienmintystės, pastatyti prieš šautuvo vamzdį, greičiau kunigas tik užsimena apie tai, kad nepritariantys žeminantiems žmogaus intelektą leftistiniams marazmams žmonės yra pastumiami į pašalį, morališkai terorizuojami, ribojama jų saviraiška ir karjera, o galiausiai tokiems ideologiniams nepritapėliams net bandoma uždrausti dirbti pagal profesiją.
Jau ne kartą girdėjosi vieno ar kito leftizmo trubadūro raginimai labiau priveržti visuomenės varžtelius jėga, nes įprasti ideologiniai danties užkalbėjimai nesuveikia. Tačiau, manding, į antiutopinius „1984-uosius“ nemažiau sėkmingai nei su tiesioginiu bizūno pliauškėjimo akomponavimu galima bus atkeliauti pernelyg nekvaršinant sau galvos ir palaipsniui atsisakant savo sielos vardan tobulo prisitaikymo, nes kitas skerdyklos vardas yra politinė Dievo ir tautos išsižadėjimo konjunktūra.
Ta pačia proga A. Navickas bando išpiršti mintį, kad TS-LKD yra kažkas panašaus į Sąjūdžio išvaržą. Žiūrint iš šiandieninių aktualijų taško, tokia artima šių politinių darinių giminyste sunku patikėti. Taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandienos apsišaukėlių konservatorių bendramintė Nerija Putinaitė laido užuominas, kad Sąjūdis greičiausiai buvo klaida…