Toks klausimas gali kilti, pastebėjus, kad D.Grybauskaitė pastarosiomis dienomis, komentuodama tranzito į Kaliningradą skandalo aplinkybes, kažkaip netikėtai pabandė nukreipti ugnį į Gitaną Nausėdą.
Nesakau, kad pirmoji ėmė ir užsipuolė antrąjį, greičiau laidė neparankias dabartiniam prezidentui užuominas, neminėdama tiesiogiai jo pavardės, Jeigu norite, buvusi prezidentė pašaudė tuščiais šoviniais ir pro šalį, nes tikrai ne G.Nausėda, o kiti politikai ir tarnautojai tiesiogiai derino su Komisija ekonominių sankcijų Rusijai jos tranzito per Lietuvą į Kaliningradą atveju sąlygas.
Taigi dėmesį atkreipia ne tiek D. Grybauskaitės aptakiai išsakytų priekaištų turinys, kiek buvusios prezidentės sąmoningai prisiimta intrigavimo taktika, jau matyta ir girdėta, lengvai atpažįstama iš anosios dalyvavimo prezidentiniuose rinkimuose pirmajai kadencijai.
Taigi galima pasakyti ir taip, jog G.Grybauskatės pasirengimą dalyvauti rinkimuose greičiau atpažįstame ne tiek iš pakitusio veiklos turinio, net ne iš padažnėjusio pasirodymo TV eteryje, kiek iš jos dalyvavimo prezidentiniuose rinkimuose stilistikos, mums gerai pažįstamos iš ankstesnių susidūrimų.
Net ir pirmųjų savo prezidentinių rinkimų kovose D.Grybauskaitė nesiūlė jokių naujų idėjų, o bandė išjoti į postą nuožmios Gedimino Kirkilo vyriausybės kritikos pagrindu, tuo pačiu reikšmingai prisidėdama prie LEO.lt projekto sužlugdymo istorijos. Būtent LEO.lt sunaikinimas tapo D.Grybauskaitės politines karjeros tramplynu.
Dabartinėmis aplinkybėmis ji gali pabandyti laimėti pabandžiusi įkvėpti naujos gyvybės jau išsisėmusiam iš esmės G.Nausėdos niekinimo vajui, suleidusi pasalūniškos erkės nuodus į politinį G.Nausėdos kūną. Čia jai džiugiai pritartų visa Lietuvos nusususi kairuomenė ir jau įsitvirtinusių viešojoje erdvėje politologinių prostitučių gauja.
D. Grybauskaitė turi šventą teisę dalyvauti rinkimuose į prezidento postą, tai jai užtikrina ne tik Konstitucija, bet taip pat ir išlikęs dar gyvas įspūdis, kad savo laiku ji buvo labai ryžtinga prezidentė. Ji dar gyva būdama tapo legenda, pirmoji ištarusi žodžius, kad Rusija yra teroristinė valstybė. Tai šiandien kartojama ant kiekvieno kampo, o tąkart, kai Lietuvos prezidentė pirmą kartą apreiškė šią tiesą visam pasauliui, ji buvo puolama iš visų pakampių dėl neva kraupaus išsišokimo ir netakto.
Kas be ko, D. Grybauskaitė turi šventą teisę dalyvauti rinkimuose į prezidento postą ir tikriausiai dalyvaus, tačiau savo ruožtu mums niekas netrukdo pasvajoti apie tai, kad, neatsisakydama savo gerųjų savybių, o ypač ryžto ir valios, naujuose rinkimuose ji jau galėtų dalyvauti su nauja, daugiau ar mažiau pakitusia rinkimų taktika.
G.Kirkilas toli gražu nėra mano herojus, tačiau tąsyk jis buvo puolamas su tokiu baisiu užsidegimu, iki tokio kraštutinumo sutirštinant spalvas, kad savaime piršosi išvada, jog toks Kirkilo užspeitimas į kampą nėra tik paprasta kritika, bet yrat kažkas daugiau, kad čia galimai slypi kažkieno labai stiprūs privatiniai interesai.
Tiesą sakant, G.Kirkilas man nuo to laiko yra neatspėta mįslė, savotiška politinė paslaptis, nes tąsyk, kai jam gyvam bandė nudirti kailį, jis visiškai nesigynė, dėl to nepakrutindamas nė pirščiuko.
Ne kartą turėjau progą pasakyti, kad pirmiausiai LEO.lt sužlugdymas, o taip pat ir vėlesnės nesėkmės, kurpiant planus pasistatyti atominę elektrinę Lietuvoje, yra didžiausias Lietuvos pralaimėjimas per visą nepriklausomybės laikotarpį, nesugebėjus atsilaikyti prieš Rusijos kuriamas masyvaus pobūdžio intrigas.
Rusija tąsyk tapo laimėtoja, o Lietuvai liko tik galimybė graužti karčius pralaimėjimo vaisius, nors, tiesą sakant, Rusijos naudai didesniu ar mažesniu laipsniu čia pasitarnavo taip pat ir vidaus politinė kova Lietuvoje, kai nuožmiai puolant AE statybos planus, buvo kovojama tarpusavyje dėl politinės įtakos ir verslo interesų.
Tąsyk, o ir vėliau parašiau didelę krūvą straipsnių straipsnelių, įrodinėdamas, kad, nepasistačius mums AE Lietuvoje, Rusija pastatys AE prie pat Lietuvos sienos iš Kaliningrado pusės, panaudodama tai dar ir kaip šantažo priemonę.
Kaip matome, suklydau tik dėl vietos, nes tokia, prilipusi prie Lietuvos sienos AE, buvo pastatyta iš Baltarusijos pusės Astrave.
Šiandien sunku patikėti, kai matau, – jeigu kažko vis dėl to nesupainiojau, – kad tarp Sąjūdžio prieš Astravo AE steigėjų šmėkščioja personažai, kurie aptariamų įvykių metu buvo priešingoje barikadų pusėje nei šių eilučių autorius.
Net ir didžiausi G.Nausėdos oponentai negalėtų paneigti fakto, kad pastarasis tinkamai atstovauja Lietuvos interesus tarptautinėje plotmėje, daugiau ar mažiau nepriekaištingai reprezentuoja šalį, tuo pačiu nepraleisdamas progos kartas nuo karto įsivelti į vidaus politikos kovas.
Tarkime, prezidentas G.Nausėda vis dar ieško „vidurio kelio“, dabartinės politinės konjunktūros ir prisitaikėliškumo pirmūnams labiausiai užkliūdamas dėl to, kad, ko ne ko, o žodžių „Lietuva“, „tauta“ nelaiko keiksmažodžiais ir tikriausiai nebūtų linkęs pritarti homoseksualizmo propagandos skatinimui bendrojo lavinimo mokyklose tarp vaikų, kai tokios propagandos forsavimu labai aiškiai yra bandoma sugrįžti į ikisokratinės senovės Graikijos laikus su čia suvešėjusia lytinių nusikaltimų praktika.
Kaip atrodo bent man, didžiausia G.Nausėdos „nuodėmė“ yra tai, kad jis iš tiesų yra misteris normalusis pasaulyje su paspartėjusiomis nenormalumo mutacijomis.
Nevirsta liežuvis nė iš tolo G.Nausėdą pavadinti bent pusėtinu tautininku, tačiau dabartinės politinės konjunktūros sistemoje jis tikriausiai yra vienintelis atsvaros taškas valdančiosios daugumo suformuotos vyriausybės veiklos antilietuviškam nusiteikimui.
Norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį, kad net sovietinėje, komunistų valdomoje Lietuvoje valdantieji kartas nuo karto pabandydavo pademonstruoti apsimestinį tautinį sentimentą, o dabartinė valdančioji dauguma nemato reikalo dėl to net apsimesti, dar daugiau, – tautinio intereso ir sentimento frazeologija čia, kaip atrodo, yra netoleruojama, tikriausiai yra laikoma už baisią neskonybę.
Sovietinėje Lietuvoje lietuvių tautybės komunistus nuo tautinio sentimento pagrindu kylančių galimų paklydimų saugojo, kruopščiai prižiūrėjo toks Genrikas. Zimanas, pagal mano davinius, pasižymėjęs dar ir kaip Pirčiupių kaimo budelis, žudynių organizatorius. Nesakau, kad dabartinė vyriausybė visa in corpore yra kolektyvinis zimanas, tačiau valdančiosios daugumos įvairovėje naujazimanaičių galvutės kyščioja tikrai dažniau nei to norėtųsi.
Kai šiandien mane politologinių prostitučių gauja bando įtikinti, kad labiausiai tinkama prezidentė mums toliau turėtų būti tokia Viktorija Čmilytė – Nielsen, jaučiuosi pažemintas iki tokio lygio, jog jau niekados jiems atleisti taip ir nebegalėsiu, nes gerai žinau, kad tokią propagandą varinėdami jie mane laiko už bežadį gyvulį…