Iš vakarykštės dienos rinkimų į Seimą debatų LRT.LT laidoje man atmintyje po nykios nakties be sapnų išliko tik nustebimas su kartėlio prieskoniu, kad vakar vakare minėtame politikų susibėgime buvo užsipultas Algis Ramanauskas už tai, jog andai diskusijoje su Vytautu Sinica juokais mestelėjo žodžius, kad iš lakstančių pusplikiais ir rusiškos muzikos besiklausančių tėvų turėtų būti atimti vaikai ir po to tokius tėvus dar neva reikėtų sušaudyti. Jeigu kažkas neturėjo progos stebėti šį V. Sinicos ir A. Ramanausko apsikeitimo didele dalimi skirtingomis nuomonėmis interviu, paslaugiai dar patikslinsiu, kad pacituotų A. Ramanausko žodžių kontekstas prikišamai rodė, kad juodojo humoro kultinis kūrėjas, Radioshow tėvas vėl patogiai jaučiasi savo rogėse, drauge kaip žmogus, kuriam visados rūpėjo muzika, drastiškai išsakydamas savo estetinį požiūrį į muzikinės beskonybės pretenzijas. Taigi šiandien, jau išsižadinęs, pradedu baimintis, kad intensyvėjančio politinio nususimo atmosferoje, be visa ko kito, bus užsimota pažaboti dar ir juodojo humoro modus vivendi, nors būtent juodasis humoras yra geriausia priemonė, siekiant apsisaugoti nuo tokių bandymų nususinti ar pasiduoti nususėjimo inercijai, o ypač tinka diskusijose dėl estetinių skonio sprendinių. Štai ir toli gražu net piktas, viską pašiepiantis humoristas ar beviltiškas cinikas, o lyrikas iš Dievo malonės Alfonsas Nyka-Nilūnas, kaip atrodo bent man, talentingiausias visų laikų lietuvių poetas, kaip kūrėjas subrendęs jau emigracijoje po karo, sako, kad reikėtų pabandyti įdarbinti sovietinių laikų trėmimų organizatorius, panaudojant jų įgytas kvalifikacijas ta naudinga kryptimi, jog su jų pagalba būtų galima pabandyti ištremti lietuviško popso muzikinės beskonybės varžybų herojus, kičo žvaigždes už visuomenės ribų. Žiūrint politinio korektiškumo požiūriu, tai nėra labai vykęs teiginys, juolab kad toks pasisakymas gali pažadinti trauminę tautos patirtį, kita vertus, ta aplinkybė, jog pro mokančio sutramdyti žodį žmogaus lūpas prasiveržia juodojo humoro gaidelė, rodo, kad žmogus kalba neapsikentęs ir išprovokuotas, o jo sutirštinimas juodąja humoro spalva leidžia greičiau atpažinti problemą.
Kas be ko, toje rinkimų politinės agitacijos laidoje buvo kelis kartus užsiminta ir apie tai, kad ne taip seniai ir Arūnas Valinskas yra sakęs, jog tokie kaip Voldemaras Tomaševskis turėtų būti sušaudomi kas mėnesį po vieną ar kažkaip panašiai.
Nesakau, kad V. Tomaševskis, kurio pavardė buvo tiesiogiai paminėta ir kuris skundžia tokius pasisakymus su kulkosvaidžio intensyvumu labai rimtoms instancijoms, neturi teisės neturėti humoro jausmo. Tačiau kitiems nereikėtų apsimesti durneliais, kurie nesupranta, kad pasisakymų autoriai savo pasipiktinimą juodojo humoro įpakavime su trenksmu nuleidžia juokais ir taip jį savotiškai kanalizuoja. Galimas daiktas, yra ir tokių, kuriems net nereikia dėl to labai apsimesti, tačiau ir tokius reikėtų išsaugoti gyvus ir sveikus, nepaliestus ir neaplamdytus geriausio matymo perspektyvoje vien dėl įvairovės iliustracijos, nes šalia tokio kiekvienas iš mūsų gali pasijusti tikru proto bokštu.
(Jeigu nepastebėjote, gyvename laikais, kai pajuokavimo atvejui pažymėti yra naudojamas specialusis ženklinimas, nes labai tikėtina, kad humoro intencija kitaip lik neatpažinti, dar daugiau, – būna ir taip, kad už kadro įrašomas juokas, leidžianti suprasti, kad dabar jau yra tas laikas, kai galima teisėtai nusikvatoti).
Žinoma, privalau perspėti, kad nesektumėte šių šmaikštuolių (?) pavyzdžiu, nes jeigu su savo juokeliais pradeda užkliūti žmonės, šiaip ar taip, laikomi humoro korifėjais, mums, liūdniems žmogeliams, tokie pajuokavimai gali baigtis daug rimčiau, prisijuokaujant ne juokais.
Toli gražu nebūdamas humoro žanro žinovu ir prisiekusiu gerbėju, vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad, kaip atrodo bent man, juodasis humoras yra vertingas žmogaus dvasios saviraiškos reiškinys net ir tada, kai nėra juokingas, nes būtent juodojo humoro prieglobstyje dar rusena likutinio optimizmo idėja apie tai, kad nėra ko nusiminti šiandien, nes rytoj bus dar blogiau, panašiai kaip psichoanalizės mokyklos atstovai jau yra įrodę, jog ciniko kompleksai užgimsta žmoguje dažniausiai dėl to žmogaus prigimtinio drovumo ir baimės prarasti paskutinę viltį, kad ne viskas būtinai baigsis taip blogai, kaip turėtų baigtis pagal savo idėją.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, A. Ramanauskas yra net ne tiek juodojo, kiek karnavalinio viduramžiška to žodžio reikšme humoro ambasadorius šiandieninėje Lietuvoje, prisimenant, kad karnavalas anais laikais turėjo terapinę, sielą gydančią reikšmę kaip leidžianti bent šventės metu apversti socialinę hierarchiją vaidybinė instaliacija. Kaip atrodo, ir šiandien mums svarbu išsaugoti sugebėjimą pasijuokti ne tik iš savo ydų, bet ir iš dorybių, nes sustingusio teisuolio pozoje žmogaus dorybės taip pat gali sustabarėti ir tokiu būdu tapti ragais.
Tarkime, kad ir karnavaliniai A. Ramanausko pasisakymai greičiau gydo nei žaloja žmogaus sielą, tačiau aš pats vis tik nesuprantu, kur A. Ramanauskas-Greitai taip skuba, bandydamas pralenkti net greitojo maisto laikų dvasią, a? Apie tai plačiau čia.