Vytautas Radžvilas ne kartą yra pastebėjęs, kad dabartinė Lietuva vis labiau nusisuka nuo Sąjūdžio keltų idealų, jo žodžiais tariant, štai ratas apsisuko, ir vėl stovime būtinų permainų pradžioje. Jam antrina garbingiausi jo bendražygiai iš Sąjūdžio laikų ir kiti geros valios žmonės.
Kaip atrodo, V. Radžvilas, kalbantis apie naujos pradžios priešaušrį, nežiūrint nieko, vis tik yra optimistas, o tokiu optimistu kažin ar būtų galimą pavadinti šių eilučių autorių, užsimenantį apie pabaigą.
Kas be ko, didžiausias Sąjūdžio iškovojimas yra Lietuvos valstybingumą dar kartą atstatantis Kovo 11-sios nepriklausomybės aktas, o per amžius puoselėta nepriklausomybės idėją yra niekuo dėta, kad Kovo 11-osios Lietuvos statusu skirtingi žmonės siekia pasinaudoti skirtingai, neretai keldami diametraliai priešingus vienas kitam tikslus. Taip ir yra, tačiau…
Prisimename, kad dar visai neseniai princas Gabrielius Landsbergis nepasidrovėjo paaiškinti, kad Kovo 11-sio svarbiausias iškovojimas yra Partnerystės įstatymas ar kažkokie panašūs marazmai. Tai nebuvo tik paprastas nuomonių įvairovės pasireiškimas, – daugelis iš mūsų apsimetėme neišgirdę to graudaus paveblenimo, nepriklausomybės idėją suvedant į netvarkingų lytinių santykių dramą, nes buvo neapsakomai gėda, kad tokias nesąmones kalba žmogus, kuris dėl dinastinių ryšių yra taip arti aukščiausiosios šalies valdžios.
Lietuva vis labiau tampa nepanaši pati į save, jau yra nebeatpažįstama pagal per amžius puoselėtus tautiečių lūkesčius. Neatitikimas čia reiškiasi nepalyginamai radikaliau nei paprastai tarp idealo ir rupios kasdienybės yra pastebimas didesnis ar mažesnis atotrūkis. Daug netuščiažodžiaujant būtų galima tiesmukai pasakyti net taip, kad Kovo 11-osios Lietuva, išsižadėjusi Sąjūdžio forsuotų programinių nuostatų, taip toli nuklydo šunkeliais, kad šiandien teisėtai gali būti keliamas klausimas – ar dabartinis Lietuvos politinis apipavidalinimas yra kažkas daugiau nei tik kryptingas Vasario 16-osio Lietuvos idealų demontavimo procesas?
Kaip atrodo, mūsų dienomis puoselėjimas politinis atsižadėjimas yra labiau nuožmus procesas nei tik Sąjūdžio programinių nuostatų koregavimas, nusisukimas nuo Lietuvos čia užgriebia pradžių pradžią, siekia užnuodyti tautiškumo šaltinį, nužudyti Lietuvos idėją, ištremti Vasario 16-osios atmintį už visuomenė gyvenimo ribų. Įprastas nuoroda į tai, kad reikia skirti valdžią ir valstybę, kaip atrodo, čia taip pat greičiau maskuoja nei paaiškina prasidėjusių procesų savitumą, kai naikinama pati valstybingumo dvasia, karštligiškai kuriant politinį darinį, kuris savo esme yra Vasario 16 d. valstybės antipodas ir drauge nuodugnus paneigimas.
Jeigu kažkam pasirodys, kad autorius sutirštino spalvas, priminsiu, kad šių metų Vasario 16 d. buvo pasitinkama Lietuvos valstybinių kultūros ir meno premijų komisijai laureatu nominavus apgailėtiną mulkį, kuris užsimojo pačiu nešvankiausiu būdu išniekinti Lietuvos tautinę vėliavą.
Be jokios abejonės, tai yra labai aiški demarkacinė linija, užbrėžianti tą momentą, kai valdančioji kasta jau atvirai stoja prieš Vasario 16d. dvasią.
Neapsigaukime dėl to, kad oficialiuose valdžios renginiuose iš inercijos dar styro nukeipę valstybės simboliai su išniekinta dvasia, – tai greičiau jau yra dviveidiškumo simbolinis apipavidalinimas.
Be visa ko kito, mane kažkodėl užgauna dar ir tai, kad mūsų laikų švonderio, apsimetusiu menininku, išpuolis prieš Lietuvos valstybingumo simbolius buvo tik klaiki neskonybė, neturinti net išorinio panašumo į meninę atrakciją, tarsi aukšto meninio lygio išniekinimas būtų kažkas geriau, ar ne ?.. Toks prieštaringas jausmas užgimsta tikriausiai dėl to, jog čia labiausiai erzinantis yra visur prasikišantis neadekvatumo įspūdis, kai vištgaidis dedasi povu.
Kažką daugiau postringauti nei jau yra pasakyta apie nusususios prigimties žmogeliukų komisiją, priėmusią tokį sprendimą, būtų pernelyg didelė jiems garbė. Mažai jau kas šiandien Lietuvoje abejoja, kad tokį sprendimą čia lėmė politinis palaiminimas ar net įpareigojimas, o mūsų kumetukai klusniai nubalsavo taip, kaip ir buvo pastūmėti . Apskritai liberalų šiandien pastatytas Kultūros ministras dėl savo nukreipto prieš istorinius valstybės simbolius giluminio užsiangažavimo gali būti laikomas Vasario16-osios valstybingumo dvasios naikinimo vyriausiuoju ceremonimeistru, nepavadinus jo paprasčiausiu mūsų dienų stribu.
Vasario 16-osios valstybės idėjos atsisakymą triukšmingai liudija ir tai, kad įtakingiausios šalies valdymo institucijos ne tik atsisako Lietuvos istorinės atminties puoselėjimo politikos, bet ir suteikia visas sąlygas šalyje ambasadoriais akredituotų žydų tautybės asmenų kišimuisi, keliant nešvankius sionistinius reikalavimus, į mūsų sąžinės ir garbės reikalus.
Toks sionistinis kišimasis iš demonstruojamos jėgos pozicijų pagal bjaurasties pobūdį primena nebent Hitlerio ultimatumą dėl Klaipėdos krašto.
Taikstydamiesi su tokiais pažeminimais, mes tarsi pripažįstame, kad esame pusiau kolonijinis kraštas. Savo ruožtu pravartu būtų suprasti, kad adekvati reakcija į Lietuvoje reziduojančių sukiaulėjusių žydų ambasadorių veiksmus neturi nieko bendro su gerų santykių tarp sąjungininkų palaikymu, nes minėti ambasadoriai savo esme atstovauja ne tiek mūsų brangiems sąjungininkams, kiek karingojo sionizmo pozicijų įtvirtinimo interesams.
Dabar pabandykime įsivaizduoti visi kartu – ar liktų nors mažiausias pasiryžimas būti sąjungininku, ginant laisvės ir demokratijos vertybes, išprievartautam, pažemintam žmogus, ar turėtume teisę, iškilus būtinybei, kviesti tautiečius ginti savo šalį su ginklu rankose, jeigu dabar pasisakome už moraliai išprievartautųjų subkultūros suklestėjimą?
Kaip taip atsitiko, kad kovojant už laisvę visame pasaulyje, savo šalyje užsiauginome visą vidujai nugalėtų, nelaisvų žmonių generaciją, gyvenimo sampratą grindžiančia prisitaikėliškumo ir pataikūniškumo įpročiais, individų sėkmės istoriją ir tarptautinės karjeros galimybes siejančia su tautos istorinės atminties išniekinimo veikla.
Daug nekalbėsiu apie tai, kad Lietuvos valstybė yra naikinama kiekvieną kartą, kai, siekiant trumparegiškų politinių tikslų, yra peržengiama LR Konstitucija. Tai jokia paslaptis, apie tai šiandien kalba ir pirštais rodo visa Lietuva.
Tačiau bent šių eilučių autorių labiausiai neramina tai, kad konjunktūrinė gauja, atspindinti Vasario 16-osios valstybės idėjos gangrenavimą, kaip išprotėję šunsnukiai puola savo bendrapiliečius, vis dar ieškančius išėjimo iš labirinto. Gyvenimas su jais vienoje bendruomenėje yra toks pat išbandymas kaip įpareigojimas nubėgti likimo skirtą distanciją su užsikrautu lavonu ant nugaros.
mėnulis toks vaiskus be energijos
kaip jį taurina štai eurovaistinės fonas
——————————————————-
vokus staiga ten pramerkia
kažko nudžiugęs lavonas