Kaip atrodo bent man, mus gelbsti tai, kad šiandien aukščiausius postus Lietuvoje užtūpusioje valdžioje vis tik bent iš dalies dar veikia atsvarų principas, o LR prezidentas Gitanas Nausėda didesniu ar mažesniu laipsniu ir yra tokia atsvara santykyje su valdančiąja koalicija, kurią jūsų nuolankus tarnas jau ne pirmą kartą ryžtasi pavadinti pučistais. Taigi, žiūrint iš šio taško, G. Nausėda, nori jis to, ar nenori, jau vien dėl nurodytos aplinkybės yra valstybininkas nominalia ir teigiama to žodžio reikšme, o Prezidentūros pastaruoju metu pasirinktas taktinis ėjimas aršiausius LR prezidento oponentus pavadinti valstybininkais mažiausiai yra strateginė klaida.
Jeigu nepatikėjote tokiu vertinimu, pabandykite įsivaizduoti – kas liktų iš Lietuvos valstybės, jeigu 3 valdžios moterėlės, neminėsiu jų pavardžių, veiktų visiškai savo nuožiūra ir nebūtų nė mažiausios galimybės pristabdyti jų arklius? Ragai ir nagai? Kaip atrodo, neliktų net tų likutinių reliktų, čia pavadintų nagais ir ragais. Todėl, nežiūrint net to, kad. G. Nausėda yra, kaip kartais sakoma, „aukštas ir gražus“, jaučiu pareigą kaskart paliudyti savo solidarumą su LR prezidentu, ypač kai jis yra speičiamas į kampą žmonių, siekiančių atgaivinti stribų subkultūrą, nes – tokiais atvejais renkamasi ne pagal grožį ar ne gražumą, o dėl didesnio (bent virtualiai) padorumo laipsnio.
Tačiau net ne nurodyta aplinkybė labiausiai nuvilia, o tai, kad Prezidentūra labai neapdairiai užsimojo pažadinti iš kapo valstybininkų istoriją, kartu prikeldama apipuvusio lavono dvoką, juolab kad ne tik vadinamieji valstybininkai, bet ne mažiau, o gal net daugiau toli gražu ne geriausius prisiminimus žadina to meto valstybininkų oponentai. Taigi, kaip atrodo bent man, toks estetinis Prezidentūros neapdairumas gali greitai pavirsti politiniais nuostoliais… Todėl tikriausiai neatsitiktinai Prezidentūros kritikai, paprastai nepraleidžiantis nė menkiausios progos užpulti LR prezidentą, dabar, neskubindami įvykių, palaimingai lūkuriuoja, kol Prezidentūra iki galo išplėtos kovos su valstybininkų klanu tezę, tokiu būdu užsitrenkdami spąstuose.
Jau seniai gyvenu šiame pasaulyje, todėl apie valstybininkų klano istoriją esu rašęs ne kartą realiu laiku (Žr.: čia, čia, čia ir čia).
Jeigu šiandien manęs neapgauna atmintis, žodis „valstybininkas“ mūsų padangėje iškart įgijo ironišką atspalvį, kai Brazausko bendražygis Juršėnas paleido į pasaulį maždaug taip skambančią frazę: nesvarbu tai, kokiai partijai politikas priklauso, daug svarbiau – ar jis tarnauja valstybei, yra valstybininkas…
Žinia, ironišką šio žodžio reikšmę pirmiausiai pasigavo magnato Mockaus, kuris dėjo pastangas valstybėje įkurti savo valstybę, įtakoje buvę žurnalistai (jų pavardžių taip pat neminėsiu). Tačiau iš šios isteriškai išpūstos istorijos dar didesnę nauda apturėjo konservatoriai, kurie tuomet su ativalstybininkų (kovotojų prieš valstybininkus) poza bandė prispausti Valdą Adamkų (dar ir dabar akyse stovi Juknevičienės iš to laiko veido mimika, su pasišlykštėjimu jai tariant žodį „valstybininkas“). Tą pačia dūda po to ilgai pūtė ir Grybauskaitė, būtent pakinkytos kovai prieš valstybininkus kumelaitės dėka užnešta į politinį olimpą.
Būtų labai apgailėtina, jeigu šiandien Prezidentūra pabandytų sustiprinti savo pozicijas, sekdama tariamą sėkmę lėmusiu, bet tikrai ne pačiu gražiausiu Grybauskaitės pavyzdžiu. Kita vertus, kaip sako Immanuelis Kantas, nesugebėjimas pritaikyti taisyklės atskiram atvejui, to atvejo atskirumo neskyrimas, yra bukumo požymis.
Kažkas sugedę yra mūsų dar nesenos istorijos supratime Prezidentūroje, jeigu čia, ratui apsisukus, vėl yra kartojami nešvankiai užpainioti užkeikimai su Juknevičienės balso intonacijomis, bandomas prikelti slogus sapnas.
Kas ne kas, o Gabrielius Landsbergis, baigiantis pralošti savo senelio politinio kapitalo likučius, net su entuziastingu savo svitos palaikymu, nežiūrint net jo jaunystės kerų ir iškalbos dovanos, nėra valstybininkas jokia, nei nominalia, nei apversta, nei konstatuojamąja, nei metaforine, reikšme. Pasaulyje, kur kiekvienas užima savo prigimtinę vietą, jis stovėtų kukliai nudelbęs akis šalia „didelio ir gražaus“, visa gizelio povyzą demonstruodamas nuolankumą ir atsidavimą J E.
__________________________________
užkaborėliai stalčiukai
prirūdiję vyriai
užpeliję
peliašūdžiai
dulkių
išklotinėse
musių
lavonėliai
įvairiausiomis
pozomis
o
vaizduotė
prikelia
kažkokiu kliedesius
melodingą
zyzimą
taip
nešvankaus
gyvenimo
pernelyg
tirštą
alpulį
po gyvenimo
ilgai
dar
liudija
perdegusios
išnaros
ir
nulinis
būties
intensyvumo
laipsnis