Tarkime, Putinas dar pratemps metelius kitus, nežiūrint visų ligų ir galimų pasikėsinimų, numirs nuo senatvės tirono poste ir bus iškilmingai palaidotas su visais pagerbimais prie kokios nors sienos.
Putinas nėra nemirtingas Koščėjus, o yra net labai mirtingas Koščėjus, ar ne? Tačiau kartais sakoma, kad net tokiu atveju Rusija lengvai neatsisveikins su putinizmo palikimu, nes, kaip linkstama pranašauti, karo partija išliks net ir pakračius kojas didžiajam vadui ir nėra jokios garantijos, kad Putiną pakeitęs asmuo nebus dar didesnis išgama nei dabartinis Kremliaus valdytojas?
Žiūrint blaiviai, Putino aplinkos žmonės vis tik turėtų susiprotėti, kad jį keičiantis aukščiausiame poste asmuo būtų bent KGB generolas, matantis perspektyvą plačiau nei užstrigęs KGB karjeros lifte papulkininkis su užvaldžiusiais sielą nevykėlio kompleksais.
Netikėdami nė iš tolo KGB auklėtinių gera valia, puoselėkime viltį, kad padaręs karjerą, generolo laipsnį pelnęs kadrinis net ir nelabai šlovingos tarnybos karininkas turėtų suprasti, kad Putinas yra maras ir prakeiksmas pirmiausiai pačiai Rusijai, privedęs ją prie bedugnės krašto.
Kartą esu užsiminęs, kad šventa Rusijos patriotų laikoma žemė turėtų išspjauti palaidoto ten Putino lavoną dėl susikaupusių kūne jam dar gyvam esant neįtikėtino, žemei nepakeliamo intoksikacijos lygio. Tačiau tokia samprotavimo seka, nukreipta į žemės personifikaciją, yra tik metaforas įteisinimas mūsų pokalbyje, iš esmės nieko daugiau. Greičiausiai bus vis tik taip, jog kada nors pradėjusios laisvėti ir demokratėti Rusijos gyventojai patys išsikas Putino kūną ir pakars jį ant Kremliaus bokšto ar kitoje, tarkime, kuklesnėje ir labiau tinkamoje tam reikalui vietoje.
Toks veiksmas neprieštarautų pradėjusios demokratėti Rusijos iš naujo prisiimtam mirties bausmės moratoriumui, nes būtų mirties bausmės įvykdymas po mirties. Dar daugiau, – tai būtų demokratijos pradžios šventė, nežiūrint brutalios ir necivilizuotos šventimo formos su lavono išniekinimo apeigomis, nes leistų Rusijos gyventojams nepastebimai sau patiems atsisveikinti su putinizmo įšalu.
Mano vaizduotė piešia, kad tai būtų linksmas balaganas, padedantis išsilaisvinti nuo pasąmonės nuosėdų margaspalvis karnavalas, džiugesio fiesta su liaudies vaikštynėmis.
Jeigu Putiną ką tik pavadinome Koščėjumi, ar tai neduoda pagrindo sakyti, kad Kremliaus valdytojas yra didis magas, burtininkas, blogio genijus? Iš tiesų, į klausimą – tinka ar netinka Putiną demonizuoti, – vienareikšmio išmatavimo nėra, kaip atsakymą čia galima skelbti tiek „taip“, tiek „ne“, įvertinus tą aplinkybę, kad nekritiška demonizacija gali suteikti atgrasiai menkystai blogio auros pavidalą, pastūmėti net skirtingo plauko puspročius į blogio romantizaciją.
Arthuras Schopenhaueris yra sakęs, kad moderniaisiais laikais velnias jau nebedėvi ragų, o kvailys nebenešioja skambučio po kaklu, pranešančio apie jo pasirodymą apylinkėse. Tiesą sakant, kažką panašaus, kiek atsimenu, įrodinėjo ir Fiodoras Dostojevskis, velnio vidinę būseną apibudinęs kaip įsivaizduojamo personažo užklimpimą labiausiai buitinėse aplinkybėse, kaip norą patogiai įsikurti smulkmeniškumo domene, kaip savo pašaukimo atradimą banalybės bokštų statybose, kaip sutapimą su labiausiai niekingais žmogaus kompleksais ir žemiausiais polinkiais bei instinktais. Tačiau toks iš pirmo žvilgsnio tarsi ir žmogiškas velnias yra ne-žmogus, nes žmogus visados turi galimybė pakilti virš savo nuopuolio, o velnias – ne!
Krikščioniškuoju požiūriu, blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, o yra tik būties trūkumas, defektas, yra parazitavimo nutriušusios būties likučio pagrindu stichija. Kas be ko, blogio kaip būties trūkumo apibrėžimas, nesumažina jo atgrasumo, bjaurumo, tikrai nesiekia pridengti blogio, ištryškusio pūlių pavidalu, šleikštulio.
Blondinas pagal išvaizda, o pagal savo vidinę būsena – blyškioji kandis, kas tai yra? Taip gali būti charakterizuojamas kraštutinio būties išsekimo laipsnis ir visiškas išsibarstymas, be vilties kažką surinkti į vieną krūvą. Kai tokia kandis galiausiai nuplinka, ji tampa raukšlėta, nuplikusia kandimi, nesugebančia net įkąsti…
X X X
ratelyje kurį šokote
nuo pradžių buvo viena negyvėlis
klykdamas aš šaukiu
o balsas užlūžta pradingsta į gylį
tiktai negyvėlis mano
žvilgsnio dar vengia
————————————-
ką jie sau mano
šoka maivosi žvengia