Nenorėčiau nieko blogo pasakyti apie Andrių Kubilių šiaip dėl pramogos, man jis asmeniškai neužkliūna, tiesiogiai nėra pakenkęs. Viena ausimi esu girdėjęs, kad Briuselyje anas deda daug pastangų telkdamas emigracijoje išsibarsčiusią demokratinę rusų opoziciją Putinui. Garbė jam dėl tokio atsidavimo prasmingai veiklai!
Nieko nuostabaus yra ir tai, kad buvęs vadinamųjų konservatorių vedlys labai aistringai įsijungė į LR prezidento rinkimų batalijas.
Tiesą sakant, A. Kubilius ir anksčiau nepraleisdavo progos išsakyti menkai motyvuotas panegirikas Ingridai Šimonytei, jau esu kartą perspėjęs, kad toks besaikis anosios pašlovinimas A. Kubiliaus lūpomis gali sukelti atvirkštinį afektą, t. y. ne tiek padėti, kiek pakenkti liaupsinamam asmeniui dėl komišką pobūdį įgyjančio kontrasto tarp realios dalykų padėties ir panegirikos žodžių. Kas be ko, A. Kubilius nė iš tolo niekados neturėjo ir neturi jokių ketinimų pakenkti partijai (apsaugok, Viešpatie!), nebūčiau tikras net dėl to, kad tokiu savo užsidegimu išblizginti partijos vadų mundurą šis politikos vilkas visų pirma siektų užsitarnauti dabartinės partijos vadovybės palankumą kitų rinkimų į ES parlamentą metu, greičiausiai anas, kaip atrodo bent man, net ir čia yra vedamas romantiško užsiangažavimo, kad konservatoriai visados būna teisūs, nedrįsdamas prasivalyti užsimuilintas akis, daugiau ar mažiau sąmoningai nenorėdamas pamatyti, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) dabartinės vadovybės politika strimgalviais veda į katastrofos priartinimą.
Taigi, iš tiesų nieko nuostabaus, kad I. Šimonytės bendražygio žodžiai minėtame straipsnyje apie josios konkurentą prezidento rinkimuose Gitaną Nausėdą yra labai dygūs ir kraštutinai nepagarbūs. Būtų keista, jeigu būtų kitaip. Kita vertus, net jeigu tai būtų tik retorikos varžybos, mažai ką turinčios bendro su tikrove, dėmesį atkreipia tai, kad prasidėjusiose batalijose dėl kandidatų tinkamumo prezidento postui, paprastai mušama į vienus vartus, kai net didžiausi konservatorių oponentai nemato jokio reikalo bent vienu žodeliu užsistoti už vienišių Gitaną, tikriausiai jausdami kažką panašaus į kartėlį dėl jo pusiškumo, neryžtingumo ir sumauto apsidraudėliškumo ginant lietuvybės puoselėjimo interesus, J E užklimpus tariamo balanso paieškose. Net iš šių eilučių autoriui atrodo, kad nėra jokios garantijos, kad toks vaikščiojimas ašmenimis leis išlaviruoti, nesusipjausčius iki pagrindo kulnų.
Dėl A. Kubiliaus garbės reikia pastebėti ir tai, kad europarlamentaras tikslinę G. Nausėdos kritiką pradeda nuo konflikto tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro dėl ambasadoriaus paskyrimo aptarimo, lanku apeidamas kamarilės sukurptą Pranešėjo istoriją, kurios eksploatavimu šiandien pirmiausiai ir remiasi I. Šimonytės konservatorių pradėta G. Nausėdos užpjudymo kampanija. Kaip atrodo, senas politikos vilkas vis dėlto vengia taip paprastai įsibristi į mėšlo krūvą, sustumdytą nusususių kiaulaičių spuoguotais šnipais…
Daug nekalbėdamas jau plačiai aptarta ambasadorageito tema, pastebėsiu tik tai, kad neseniai žinomas visiems užsienio politikos veteranas prasitarė, kad yra susiklosčiusi tradicija, jog šalies prezidentas skiriamą ambasadorių jį priimančios šalies vadovui paprastai pristato ritualiniais žodžiais – „ mano žmogus“. Kaip atrodo, G. Landsbergis siekia perimti iš prezidento tokią ritualinę teisę kaip dinastijos politikas, apsėstas princo kompleksų, kas nėra taip neįtikėtina, kaip galėtų atrodyti, jeigu pastebėjote, kad gravituojame neofeodalizmo linkme…
A. Kubilius, gretindamas G. Nausėdą su Gabrieliu Landsbergiu, sako, kad dabar postą užimantis LR prezidentas nenusipelno pagarbos, tarsi tokios pagarbos būtų nusipelnęs G. Landsbergis, ar ne? Tačiau įgudęs polemistas užbėga prieš akis bet kokiam bandymui palyginti reitingus, sakydamas, kad ne viskas yra auksas, kas žiba (neįtikėtinai iškalbus yra pats straipsnelio pavadinimas „Apie menkumo blizgesį“), tarsi G. Landsbergis pagal nutylėjimą būtų toks paslaptingas auksas, kuris, be visa ko kito, dar ir nežiba. Čia kažkodėl vėl prisiminiau S. Freudo (Froido) žodžius apie tai, kad aukso (tikriausiai to, kuris nežiba – mano pastaba) simbolis yra šūdas. Kad ir kaip ten būtų, nekviečiu ieškoti giliai paslėpto G. Landsbergio aukso lobio (prisimenate: prakalus ledą, rasi sidabrą, prakalus sidabrą – auksą), nes taip pradėjus viską ardyti iš eilės, iškyla pavojus užkliudyti ir susprogdinti galingą infantilizmo bombą.
Visa tai, ką dabar pasakiau, tarsi ir yra žinoma, taigi kyla klausimas – ar reikėjo dėl to dar kartą aušinti burną? Kita vertus, leiskite toliau pacituoti A. Kubiliaus straipsnio platesnę nei paprastai leidžiama pagal citavimo kanonus ištrauką, bijant sugriauti jo minties vientisumą, drauges tikintis, kad tokiu būdu bus galima pasukti diskusiją netikėta kryptimi.
Štai garbusis autorius rašo: „O per ateinančius penkerius metus gali būti visko. Gali tekti ir Tėvynę ginti. Ir tada pats savęs paklausiu: ar tikrai bus gerai, jeigu tokios grėsmės atveju Lietuva turės tokį Prezidentą, kokį dabar turime, o kartu ir tokį Vyriausiąjį valstybės ginkluotųjų pajėgų vadą? Verta prisiminti, kad pagal Konstituciją Prezidentas ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Taigi Lietuvos Respublikos Prezidentas turi išimtinai asmeninę pareigą ir atsakomybę priimti svarbiausius, egzistencinius Tautos likimui sprendimus. Norėčiau, kad tokios grėsmės atveju Lietuva turėtų Prezidentą, tikrai vertą ir nusipelniusį pagarbos. Ir savo asmenybe, ir savo darbais“.
Kaip atrodo bent man, tokiu savo iškalbingumo prasiveržimu A. Kubilius nevalingai paspendžia spąstus proteguojama asmeniui, nes, pabandžius įsivaizduoti šame poste I. Šimonytę, nupurto drugio konvulsijos, kitaip nepasakysi.
Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Ar dar nepastebėjote, kad cituotoje A. Kubliliaus straipsnio ištraukoje žodis „tauta“ yra rašomas iš didžiosios raidės – Tauta? Taip savo pagarbą tautai išsako žmogus, į LR prezidento postą proteguojantis savo bendrapartietę, kuri, be visa ko kito, subūrė ideologinę gaują, bandančią išpiršti Lietuvos gyventojams nuomonę, kad lietuvio tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis (sic). Kaip tokie diametraliai priešingi dalykai gali suderėti vienoje sąmonėje? Mano vaizduotė to paprasčiausiai neišneša, tačiau nieko daugiau ta proga apie vaizduotės higieną nepasakysiu. Kaip atrodo bent man, jau žiūrint racionalumo požiūriu, I. Šimonytės pasinešimas iki galo išplėtoti antilietuviško nusiteikimo tezę valdančiosios koalicijos politikoje didžiųjų pavojų akivaizdoje primena masyvią artilerijos ataką į savus, tokiu būdu praskinant kelią priešininkui.
Kita vertus, kai jau kita imperija, rodydama juodą gomurį, žiojasi praryti tautas, tas pats europarlamentaras iš Lietuvos, kaip matėme, nenuskuba ginti Tautos…