Tikriausiai dauguma iš mūsų dar prisimena pasakojimą apie tai, kad Didžiosios Britanijos premjerė M.Thacher (Tečer), praminta Geležine ledi, labai nusiminė sužinojusi apie prasidėjusį Vokietijos susivienijimo procesą. Daug neveidmainiaudama surūgusi Thacher tąsyk pastebėjo, kad susivienijusi ir sustiprėjusi Vokietija gali tapti taip stipriai, su pertekliu dominuojanti jėga Europoje, jog Didžiajai Britanijai tektų pasislinkti į šešėlį. Jeigu neklystu, Britanijos premjerė tai pasakė M. Gorbačiovui tiesiai į akis.
Niekas neturi teisės pasmerkti Britanijos legendinės premjerės, kuri aukščiau visko kėlė savo šalies interesus, toks valstybinis politinių lyderių egoizmas yra suprantamas ir pamatuotas. Tačiau kažin ar šis pavyzdys gali pateisinti išsiskiriantį tarp kitų dalyvių Prancūzijos ir Vokietijos vangumą, remiant Ukrainos kovą už savo laisvę.
Nenoras padėti, nežiūrint visų deklaracijų ir pozų, čia tiesiog bado akis. Kas be ko, neabejotinai yra paskaičiuota, kad laimėjusi Ukraina, bėgant metams, taptų dominuojančia Europos valstybe ir moraliniu lyderiu, kas gali stabdyti ES senbuvių entuziazmą Tačiau pravartu būtų apmąstyti ir tą galimybę, kad Ukrainos pralaimėjimas reikštų, jog prasidėjusios Europos sutemos įgyja negrįžtamą pavidalą.
Pradėjusi karą Ukrainoje, Rusija pasispendė sau spąstus. Taigi, dabar svarbiausias dalykas būtų nepaleisti tos žiurkės iš spąstų ir čia ją pribaigti. To ir siekia kovojanti, savo žmonių kraują liejanti Ukraina. Jeigu visi sutinkame, kad Ukraina kaunasi už visų mūsų laisvę, tai laisvę branginančios Vakarų šalys jau dabar privalo, kitaip neįmanoma, tiesiogiai įsitraukti į karą Ukrainoje, pasiunčiant savo kariniu dalinius prieš skeltanagių ordas. Tai būtų pats optimaliausias variantas taip pat ir senosioms Europos demokratijoms, pabaisą su mažiausiais nuostoliais pribaigiant svetimoje teritorijoje, kai didžioji karo našta iš žmonių aukų lavina užgriūna Tėvynės karą kovojančiai, į ES dar tik besiveržiančiai šaliai. Baisu ir pagalvoti, kad jeigu Putinui pavyktų ištrūkti iš tos kruvinos kebeknės nepertrėkštam, tokia įvykių eiga būtų pristatoma kaip jų pergalė, o tai savo ruožtu lemtų dar agresyvesnius atsistatančios imperijos užmanymus, žiurkė užsiaugintų devynias galvas.
Pastaruoju metu kartais kyla net tokia fantasmagorinė mintis, kad senstančios Europos politinei klasei Putinas yra reikalingas dar ir dėl to, kad nuoroda į Rusijos diktatorių leidžia pateisinti Vakarų šalyse įsismarkavusį, labai nuožmų visuomenės homoseksualizacijos vajų, reikšmingai iškeliant pirštą į viršų ir sakant, kad Putinas yra už tradicinę šeimą, vadinasi tradicinė šeima yra nepakeliamas blogis.
Ukrainos pergalė ir Zelenskio šalies tapimas žemyno lyderiu lemtų europinės civilizacijos prasitęsimą dar mažiausiai 100 metų. Todėl teisingas yra posakis: Europa be Ukrainos yra Europa be ateities.
Visavertis Ukrainos įsitraukimas į Europos reikalus būtų kažkas panašaus į šviežio, jauno, gaivalingo kraujo užpylimą vietoj apnuodyto didele dalimi senosios demokratijos europiečio, įtikėjusio pasaka apie du princus, kraujo.
Kas be ko, Ukraina yra civilizuota šalis, todėl čia nėra toleruojama homoseksualių žmonių diskriminacija. Tačiau drauge neturiu nė mažiausios abejonės, kad laimėjusi Ukraina neprileistų net mintyse galimybės toleruoti bendrojo lavinimo mokyklos, pradedant nuo pradinių klasių, pedofilizacijos, nežiūrint to, kad tokia niekinga praktika kai kuriose Vakarų valstybėse yra įteisinta įstatymu ir ideologiškai apipavidalinama kaip pažangos rodiklis.
Ukraina neabejotinai turi didelį sveiko proto užtaisą, leidžiantį suprasti, kad bendrojo lavinimo mokyklos Vakarų pasaulyje pedofilizacija, grįžtant prie ankstyvosios antikos gėdingų paklydimų, yra kraupus kriminalinis nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama griežčiausiomis bausmėmis.
Ko tas Macronas taip dažnai skambinėja Putinui, kuris net nebando slėpti savo paniekos Prancūzijos prezidentui, pametusiam galvą dėl perrinkimo rūpesčių? Prancūzai tikrai yra apsiriję varlėmis, jeigu išsirenka tokius prezidentus. Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs prancūzu…