Edvardas Čiuldė. Ar verta įsiklausyti į Kristinos Sabaliauskaitės patarimus tobulam merui, kokius paminklus reikia statyti Vilniuje?

Kaip atrodo, atsiliepdamas į K.Sabaliauskaitės patarimų merui žanro straipsnį, noriu to, ar nenoriu, visų pirma privalau prisipažinti, kad K.Sabaliauskaitės prozos kūrinių epopėjos, kurią daugelis vadina gerais romanais, nesu skaitęs.

Iš dalies tokį savo abejingumą galėčiau bandyti pateisinti sofistiniais išvedžiojimais, kad neva pastaruoju metu gerų romanų jau nebeskaitau, išsirinkdamas iš didelės pasiūlos krūvos tik geriausius, tačiau labiau svari negalėjimo atsiversti anosios prozos kūrinių priežastis yra tai, kad ranką sulaiko, atstumia nuo platesnio domėjimosi rašytojos kūrybiniu palikimu jos publicistika, kuri savo agresyviais leftistiniais išpuoliais ir kaskart išsiliejančia pažangietiška tulžimi dažniausiai man sukelia tik alergiją ir nesmagų nusivylimą.

Ar rašytoja savo kūryboje gali būti kitokia nei papratai būna kaip viešosios erdvės diskutantė, aistringa publicistė? Kol kas laikausi prielaidos, kad kažin ar tai įmanoma?

O jeigu sakytumėte, kad meninė saviraiška vis dėlto įpareigoja labiau intymiam atsivėrimui nei viešojo intelektualo amplua, atšaučiau, kad tai, jog anosios publicistikoje demonstruojami konjunktūriniai užkeikimai meninėje kūryboje galimai įgyja įasmenintą pavidalą, tampa vidiniais įsitikinimais, manęs visiškai neguodžia.

Kitas dalykas, ar nebus taip, kad pradėti diskusijas dėl Vilniaus paminklų su dailės istorike pagal išsilavinimą, Vilniaus dailės akademijos Garbės daktare, kuri kartas nuo karto šiame straipsnyje savo naudai prisimena garsiausių šalies dailės ir skulptūros ekspertų atsiliepimus ir vertinimus, išsakytus jai tete-a-tete, tokiam nepašvęstam į aukštą luomą, valstietiškos prigimties žmogui kaip aš yra ne kažkas daugiau nei prasčiokiško įžūlumo ir kvailumo prasikišimas, ar ne?

Tačiau pradėkime nuo principų. Perskaičius K.Sabaliauskaitės straipsnį apie tinkamus ir netinkamus Vilniui pirmiausiai pagal meninį kriterijų paminklus, susidaro įspūdį, kad ji Vilniui siūlo estetinės sterilizacijos planą.

Niekam negalėtų kilti abejonių dėl to, kad aptariamu atveju estetinis kriterijus yra labai svarbus, visi mes svajojame apie pražydusį, gražėjantį kiekvienais metais Vilnių. Tačiau problema yra ta, kad K.Sabaliauskaitė, daug nesismulkindama, čia primeta savo specifinį, kraštutinai subjektyvų estetinio skonio sprendinį, kuris, tarkime, dramatiškai prasilenkia (kaip pavyzdys) su mano įsivaizdavimu – kas yra grožis ir didybė?

Kaip galiu spręsti iš minėto straipsnio, Vilniaus dailės akademijos Garbės daktarė estetinį sprendinį apriboja ornamento, proporcijų, tikrovės padailinimo sfera, kai grožis iš esmės yra suprantamas kaip tikrovės nuslėpimo forma. Tokia grožio samprata galiausiai atplėšia grožį nuo būties versmių, kraštutinai jį nususindama (plačiau apie tokio estetinio pasirinkimo perspektyvas kalbama mano straipsnyje „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“, kurį galima rasti žurnale „Kultūros barai“, 2016m., Nr.11). Žiūrint šiuo požiūriu, modernioji estetika pralaimi net Platonui, kuris idėjų (to ontos on, lietuviškai, būtiškosios būties) pažinimą suprato kaip jų atsiminimą, t. y. kaip meną.

Kita vertus, K.Sabaliauskaitės siūloma estetinė Vilniau sterilizaciją pagal jos seklokas schemas (R. Šimašiui iš esmės pavyko tai perimti ir realizuoti, tiesiant alėjas šuniukų pasivaikščiojimams, steigiant gėjų pliažus centrinėje miesto aikštėje, taigi anas tikriausiai ir yra tas „tobulas meras“) tikrai nėra pats blogiausias dalykas, daug baisiau, manding, yra tai, kad ji siekia įpiršti kaip gerą išeitį būtent Vilniaus kaip Lietuvos sostinės kastracijos planą.

Visiems daugmaž aišku iš anksto, kad K.Sabaliauskaitė pradėjo pokalbį apie paminklų statybas Vilniuje greičiausiai tik dėl to, kad dar kartą turėtų progą išsakyti savo kraštutinai neigiamą požiūrį į memorialinio ansamblio Vyčio garbei sukūrimą Lukiškių aikštėje ir tikriausiai ne paskutinį kartą pademonstruotų savo pasidygėjimą paminklo prezidentui Antanui Smetonai pastatymo (neduok Die!) Vilniuje galimybės atžvilgiu.

Dėl teisybės reikia pasakyti, kad vienas anosios pastebėjimas tarsi ir yra vertas dėmesio. K. Sabaliauskaitė tvirtina, kad pasaulyje yra neįprasta heraldinius simbolius paversti paminklais miestų aikštėse.

Tačiau Vytis daugumai iš mūsų yra ne tik ir ne tiek heraldinis simbolis, tinkantis herbiniam antspaudui, kiek Lietuvos idėjos įkūnijimas sieloje, jeigu norite, ypatingas sielos kūnas, kuris prašosi išvedamas į aikštę, kur toks mūsų sielos sunkiasvoris reljefiškumas gali tapti prieinamas mūsų pačių ( ir kitų) išoriniam stebėjimui kaip skulptūrinė vizualizacija.

Savo ruožtu neįmanoma persakyti K.Sabaliauskaitės pasidygėjimo A.Smetonos paminklo įsivaizdavimo Vilniuje atveju kitais žodžiais, ją čia reikia pačią cituoti ir cituoti be pabaigos…

K.Sabaliauskaitė grėsminga perspėja, kad – šiukštu! – negalima gražiausių Vilniaus kampelių darkyti Vilniui naujais ir svetimais Kaune valdžiusių prezidentų paminklais, be visa ko kito pastebėdama, kad ji, nežiūrint visų likimo išbandymų, labiausiai nenorėtų gyventi Vasario 16-sios Lietuvoje.

Kaip yra pasakojama, Ingrida Šimonytė, nuvykusi į Lenkiją, gyrėsi, kad jos šeimoje visados buvo kalbama lenkiškai. Savo ruožtu, kaip matome, K.Sabaliauskaitė ne tik kalba, bet ir rašo tarsi lietuviškai, bet mąsto ji tik lenkiškai, išimtinai didžialenkiškos politikos kategorijomis, be to, taip mąsto ji ne užsidariusi siaurame šeimos rate, bet atsivėrusi prieš Lietuvą visomis savo sielos grožybėmis.

Kad ir kaip žiūrėtume, šis K.Sabaliauskaitės straipsnis turėtų būti įdomus politikos semantikos ir idėjų sociologijos tyrinėtojams, nes čia deideologizacijos reikalavimo pagrindu pereinama į kraštutinę visa ko ideologizaciją, kai hiperideologizacijos stichijai yra pajungiamos net estetinės intuicijos.

P. S.
Ar pastebėjote, kad žmonės, kurie Vytį vadina balvonu, iš pažiūros paspartintu tempu, pralenkdami natūralią gyvenimo ritmiką patys pradeda balvonėti…