Edvardas Čiuldė. Atsilikėlio žodis Post scriptum

Jeigu mes juos vadiname pažangiečiais, jie mus – atsilikėliais. Ko daugiau norėti?

Tiesa, mes juos pravardžiuojame pažangiečiais, progresyvistais su didele doze ironija, jie mus apšaukia atsilikėliais labai tiesmukiškai, su teisuolišku įniršiu, nenumatydami jokių išlygų.

Štai Artūras Tereškinas straipsnyje „Atsilikėlių Lietuva“, publikuotame lrt.lt interneto dienraštyje, tą ir porina, išsakydamas savo netramdomą įniršį, kaip pastebi jis pats, iš homoseksualo pozicijų, drauge leisdamas nežinantiems, jeigu tokių dar yra, suprasti, kad Lietuva – tai prakeikta atsilikėlių žemė.

Tiesa, visais laikais būdavo krūvos atsilikėlių, tačiau mūsų laikų atsilikėliai, tarkime tie, kurie lieka užstrigę prigimtinės šeimos sampratoje, neva yra blogiausi iš blogiausių, nes jie neatgailauja dėl savo atsilikimo, nesimuša į krūtinę, nesibarsto galvų pelenais, kaip to pageidautų teisuoliškas pažangietis A.Tereškinas.

O dabar pasvarstykime tokį tragikomišką klausimą – kaip me galėtume pabandyti įveikti savo atsilikimą, žengdami koja kojon su pažangiaisiais epochos vėjais, stengdamiesi nepavėluoti į didžiąją pažangos šventę? Ar dėl tokio tauraus uždavinio privalėtume atsisakyti savo seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, tautybės? Tačiau ką dabar daryti, jeigu savo kūne jaučiamės patogiai, beveik komfortabiliai, kol neužpuola ligos, ar tokia savo nuosavo kūno tolerancija yra kažkoks fiziologinio atsilikimo ar net apsigimimo apsireiškimas?

Savo ruožtu aš pats daug pretenzijų LGBT bendruomenei neturiu, kartas nuo karto išdrįsdamas paprašyti, kad, gindami savo interesus, jie neprofanuotų tokio išskirtinio Vakarų civilizacijos iškovojimo kaip žmogaus teisių samprata ir atsisakytų homoseksualios pasijos populiarinimo bendrojo lavinimo mokyklose tarp nepilnamečių. Jeigu pastarojo pageidavimo mūsų bendrapiliečiai homoseksualai ir jų lobistai pažangiečiai vis dėlto neišgirstų, norėtų jį apeiti, tai reikštų, kad jungtinės pažangiečių pajėgos, taigi tokie mūsų bendrapiliečiai išpažįsta atvirkštinę pažangos sampratą, su šūkiu „pirmyn į praeitį“ siekdami pakartoti kraštutinai liūdną senovės Graikijos precedentą.

Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai. Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau išdrįskime pripažinti bent kartą garsiai tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai buvo apspista, kitaip nepasakysi, dėdžių-pederastų, skandinama žiauriai suvešėjusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos.

Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais, tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.

Kaip jau ne kartą buvo sakyta, tokį politinių mainų tipą negailestingai išpeikė Sokratas, o krikščionybė kodifikavo kaip sunkią nuodėmę.

Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos garsusis prancūzų filosofas Michelis Foucault daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria tokį masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui, nes jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas gėdingą vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros, tuo metu įgijusios masinį ar net totalinį pavidalą, ypatybes. Nesinorėtų tikėti, oi kaip nesinorėtų mums tikėti, kad ir mūsų bendrapiliečiai, lietuviško kirpimo pažangiečiai deda pastangas sugrįžti į tuos laikus, kai bendrojo lavinimo mokyklos buvo tapusios pedofilijos židiniais, kai buvo tiražuojama nuomonė, kad nuožmus vaikų tvirkinimas yra visiškai normalus, krašto klestėjimą ir politinio gyvenimo tęstinumą užtikrinantis dalykas.

Lrt.lt interneto portalas neabejotinai yra tapęs pažangizmo Lietuvoje forpostu, aukščiausiąja pažangizmo tribūna. Pažangizmas čia neretai įgyja forsuotų idėjų pavidalą, tapdamas sutirštėjusios konsistencijos pažangizmo krekenomis.

Jau kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad kitas žinomas pažangietis šiame portale yra išsakęs pasiūlymą valdžiai apriboti nepažangiųjų (?) Lietuvos sluoksnių raišką kariniu policiniu būdu, iškalbingai nutylėjęs paskutiniuoju momentu logine seka iš pateiktų pasamprotavimų besiperšančią išvadą, kad neva jau laikas būtų steigti koncentracijos stovyklas. Tačiau mintis buvo aiški ir taip, kad didžioji Lietuvos dalis turėtų tapti getu su pažangiečiais pasivadinusiais geto prižiūrėtojas ir nuomonių formuotojais.

Būtų nuodėmė nutylėti, kad ir aš esu siuntęs keletą savo neutralios tematikos straipsnelių šio portalo redakcijai, susilaukę vietoj atsako paniekos kupinos tylos. Norite tikėkite, norite ne, tačiau yra tokia neatsiliepimo į laišką tyla, kuri pulsuoja neapykanta ir panieka.

Nesakau, kad nesulaukiau redakcijos dėmesio dėl to, kad už savo anksčiau skelbtas ir nesušukuotas reikiamu būdu pažiūras esu įtrauktas į juoduosius sąrašus, greičiau yra taip, kad esu lengvai kiekvieną kartą atpažįstamas kaip atsilikėlis, o ko iš tokio norėti, ar ne?

Galiausiai leiskite man gerbti ir mylėti Lietuvos homoseksualus, ne mažiau kaip ir kitus tautiečius, nes mus skiria tik toks menkas dalykėlis kaip supuvusio kūno įnoriai.