Ogi būna, kad net ir iškilios garsiausių filosofų mintys, patekusios į kitą kontekstą, įgyja karikatūrinę formą. Štai Platonas sako maždaug taip, kad valstybę turėtų valdyti tie vadovai, kurie šiaip toli gražu nenori būti vadovais, bet piliečių yra priverčiami užsikrauti šią sunkią tarnystės bendruomenei naštą. Be visa ko kito Platonas buvo įsitikinęs, kad tobuloje valstybėje valdyti turėtų filosofai. Kaip atrodo Vilija Blinkevičiūtė, ne prastai įvaldžiusi žodžių ekvilibristikos meną, priklauso būtent specifinei filosofų padermei, kuri yra vadinama sofistais arba demagogais, tačiau jau dabar taip akivaizdžiai, kad net nėra kur akių padėti, pasimatė dar ir tai, kad jokie piliečiai neturi įgaliojimo ir sugebėjimų priversti V. Blinkevičiūtės prisiimti nukritusios į josios suknelės skreitą garbės ar pareigos vadovauti procesams.
Kalbant kiek rimčiau, Blinkevičiūtė ne tik begėdiškai apgavo socialdemokratų rinkėjus, regis, dar baisiau yra tai, kad, nurodydama partijai ministru pirmininku paskirti Gintautą Palucką, ji pakišo didelę kiaulę visai Lietuvai.
Taigi, kaip atrodo, pradeda pildytis blogiausias iš galimų scenarijų (apie jo galimybę pastaruoju metu daug kalbėjau, tokiu būdu, tarkime, bandydamas užbėgti pavojui prieš akis), iš Palucko paskyrimo ministru pirmininku toliau logiškai išplaukia tai, kad koalicija bus formuojama su Liberalų sąjūdžiu, draugėje, o tautinis sentimentas valdžios olimpuose, Palucko parankėje su Sauliumi Skverneliu ir Viktorija Čmilyte- Nielsen, kaip atrodo bent man, toksiškiausiu praeitos kadencijos personažu, angies geluonį slepiančiu dvimetrine šypsena, bus palaidotas amžinai. Taigi toks valdžios sąstatas, kurį išsirinko piliečiai, atitinka geriausius lietuvybės palaidojimo, o tai reiškia ir autentiškos Lietuvos duobkasių lūkesčius, galimai užganėdina net slapčiausias Ingridos Šimonytės svajones. Nueidami nuo valdžios, „konservatoriai“ perduoda Lietuvos paspartinto nususinimo gairelę į geras rankas, ne kitaip.
Nesakau, kad tokia valdžia yra kažkas panašaus į okupacinį režimą, o bendradarbiaujantys su tokia, pačių išsirinkta valdžia, tampa kolaborantais, greičiu yra taip, kad tokia valdžia tautinės refleksijos ir nepriklausomos valstybės idėjos nepraradusiems piliečiams yra svetima kaip maras, o bendradarbiavimas su tokia valdžia gali paspartinti mirtinos ligos užkrato sklaidą. Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad modernioji Lietuvos valstybė atsirado ne užkariavimų keliu ar kitokių manipuliacijų būdu, kai dinastiniai ryšiai jau buvo visiškai nutrūkę, o pakilo iš pelenų, iškėlusi lietuvybės apsaugos, tautos kultūros puoselėjimo ir nacionalinio suvereniteto įprasminimo nepriklausomos valstybės sukūrimo keliu užduotį. Nežinau jokių aplinkybių, kurios leistų pakeisti tokį svarbiausią per amžius tautos pasirinkimą. Taigi toliau pasakysiu labai paprastai iš aiškiai, kad tik išsigimėliai ir iškrypėliai gali ryžtis taip kraupiai kvailinti savo tautą, kai vėl ir vėl įrodinėja, jog bandymai stiprinti nacionalinio suvereniteto branduolio kevalą ES biurokratijos pretenzijų tokį suverenitetą galutinai sutraiškyti akivaizdoje, yra kažkaip parankus faktorius rytų tironių klestėjimui. Tokiu atveju Didžioji Britanija pirmiausiai turėtų ir būti atpažįstama kaip palankus tironijų klestėjimui veiksnys, nors šiandien yra kaip tik atvirkščiai. Neįvertinant šios aplinkybės, gali atsitikti net ir taip, kad į priešo nagus būtume atiduoti (neduokDie!) be ištirpdyto globalizmo rūgštyse apsauginio kevalo.
Paluckas jau suspėjo rinkimų debatuose pareikšti, kad darbo rinkos liberalizavimas, atidarant visus šliuzus migrantų antplūdžiui į Lietuvą, yra didelis gėris. Taigi jis yra pasiryžęs pratęsti Skvernelio pradėtą Lietuvos kolonizaciją, ar ne? Neabejotinai tam pritars ir moteriškaitė su tankisto kepure. Taigi prieš mūsų akis iškyla stabilios kaip gelžbetonio luitas, valdžios be jokių įtrūkių vaizdinys. Tačiau drauge kyla klausimas – kam tokia valdžia yra reikalinga? Vis tik tokios valdžios greičiausiai nekankina nereikalingumo jausmas (tam suvokti būtų reikalinga refleksija bent užuomazginiu pavidalu), tokia valdžia greičiausiai baisiai reikalinga yra pati sau, tiesa?
Paluckas žada, kad naujoji valdžia paspartins vadovėlių leidimą ir, nuostabu, taip pat kaip visos buvusios ir būsimos valdžios, žada užtikrinti aukštesnį pragyvenimo lygį. Tačiau Lietuvos gyventojai dar kol kas nesivarto miesto aikštėse iš bado, kai savo ruožtu visi tautiniai sentimentai ir jų palaikoma nepriklausomos valstybės idėja pro valdžios langus jau yra išmesta žemyn kaip nereikalinga atlieka ir ją miesto gatvėmis tampo benamiai šunys. Taigi kuo ilgiau galvoju, tuo tobuliau, su vis labiau įsiplieskiančia liepsna nesuprantu – kam tokia valdžia yra reikalingą? Ar valdžios reikalingumą moderniaisiais laikais gali pateisinti vien tik įsipareigojimas užtikrinti viešąją tvarką, juolab kad tautinio sąmoningumo puoselėjimo uždavinio atsisakymas vis labiau tampa panašus į vidinį nusiginklavimą galimo priešo iš išorės akivaizdoje?
Kadangi jau ne pirmą kartą miniu Palucko vardą daugiau ar mažiau nepalankiame kontekste, pats laikas būtų prisipažinti, kad taip besielgdamas negaliu atsikratyti nuodėmės jausmo ir įkyraus sąžinės graužimu dėl to – ar turiu tiesę kritiškai vertinti tvirtai suręsto, valingo, kryptingai tikslo siekiančio, be jokios abejonės aukštesnių nei vidutinių intelektinių sugebėjimų (taigi, protingesnio nei šių eilučių autorius) žmogaus pasirinkimus ir veiksmus, abejoti žmogaus teise viską paaukoti dėl savo karjeros? Jeigu šių eilučių autorius geriausiu atveju gali pastumdyti žodžius viename ar kitame sakinyje, tai tokie kaip Paluckas tvirtai suręsti vyrai stumdo daiktus. Ne mano, o jūsų, socialdemokratai, reikalas – ar liks kažkas daugiau valdžioje iš socialdemokratinės Palucko povyzos nei atšipęs galąstuvas? Galima drąsiai spėti, kad net į Socialinių reikalų ir darbo ministro postą nebus paskirta dėmesį patraukusi, neordinari, taigi galinti sukelti daug rūpesčių valdžios stabilumui partietė, buvusi profsąjungų susivienijimo veikėja, nes postas atiteks kokiam nors Skvernelio Kukučiui, Kakučiui ar Kakūriekaičiui. Tačiau net ir tokiu atveju, kai Palucko vadovaujamoje vyriausybėje su trenksmu įsigalėtų liberalų darbotvarkė, valdančiajai socialdemokratų partijai tikriausiai negrės joks skilimas, greičiau atsirastų teorinė galimybė užgimti naujai, paraleliniai socialdemokratų partijai, neturinčiai nieko bendro su nutautėjusiais senojo kirpimo socialdemokratais.
Netikiu net ir ta įdomia galimybe, kad naujoji koalicija bus tokia pat kaip ir senoji, tačiau bendraus su tauta ne taip arogantiškai kaip „konservatoriai“, sieks dialogo ar dialogo regimybės su žmonėmis. Vienas nelaimėlis, andai pavadinęs Skvernelį vagimi ir užtampytas po teismus, jau įsitikino, kur toks „dialogas“ gali nuvesti. Tačiau ir šių eilučių autorius laikosi nuomonės, kad tokius smakus, kurie baigia išvogti tikrosios Lietuvos, puoselėjančios istorinę atmintį, viltį, išplėtotame dialoge reikėtų vadinti ir laikyti vagimis, piktesniais net už bankų plėšikus.
Ką tokiu atveju ruošiuosi veikti aš pats, tikrai nenorėdamas įsiūlyti savo pasirinkimo pavyzdžio kitiems? Ogi renkuosi teisę dar kartą nenusivilti valdžia, todėl galutinai apsisprendžiau visiškai nesidomėti, negirdėti, neskaityti, o taip pat nieko nerašyti apie tokios valdžios nutikimus ir virsmus. Tokia valdžia – tai miglose nugrimzdęs deformuotų kontūrų vaiduoklių rūmas ar ant sausumos užplaukęs ir jau prarūdijęs laivas, taigi – ką ten galiausiai plyšauja amžinai girti matrosai, tampa neįdomu…
Kadaise sionizmo aktyvistai skelbė, kad lietuviai neturi teisės rašyti savo istorijos ir, o, stebukle, labai sparčiai valdiški Lietuvos istorikai net ir su lietuviškomis pavardėmis persikvalifikavo, persiimdami sionistinės mąstysenos intonacijomis. Taigi gal ir ši valdžios krizė reiškia tik tai, kad patys valdyti savęs nesugebame, todėl mums labai pasisektų, jeigu mus pradėtų valdyti žydai, a? Taigi šio straipsnelio ezoterinis pavadinimas yra toks – „Belaukiant žydų“.