Niekur kitur nepasidėsime, gyvename intensyvėjančio nuosmūkio laikais. XXI amžius atvėrė anksčiau neregėtus nuosmūkio horizontus, kai būtent banalybės totalinė statyba tampa svarbiausiu civilizacinės dinamikos faktoriumi. Taip ir apibrėžkime nuosmūkio eoną, nurodydami, kad čia viską nustelbianti jėga yra pergalingas banalybės žengimas per pasaulį.
Kas be ko, su nauju epochos turiniu neatskiriamai yra susijęs bandymas išvaryti krikščionybę iš mūsų pasaulio, nes krikščionybė, mažiausiai, ką čia prabėgomis galime pasakyti apie tai, yra ontologinės gelmės iškėlimas į kasdienybės vitriną, nebanaliojo virsmo galimybės priminimas. Taigi neatsitiktinai, siaurėjant krikščionybės domenui, banalybės imperija plečiasi kaip biblijinių laikų tvanas, smelkiasi pro visus plyšius kaip nuodingos smalkės.
Klystume, jeigu ir toliau tebegalvotume, kad totalinė banalybės atsiranda tarsi savaime, iš inercijos, tingumo, apatijos, iš nepadarytų darbų.
Žinoma, žmogus pagal savo psichofiziologinę prigimtį yra panardintas banalybės sferoje, o tokio savo defektyvumo atpažinimas yra individualaus atsimerkimo ir prabudimo, labiau autentiško gyvenimo ilgesio pirmasis požymis, tačiau čia kalbame apie totalinę banalybę, kuri yra kuriama mūsų pasaulyje mobilizuojant visus jo resursus, apie tą atvejį, kai mūsų būties defektas yra konstruojamas su baisiu užsidegimu, yra patogiausia netramdomo aktyvizmo pritaikymo vieta, – jeigu norite, mūsų laikų banalybės statybos savo titaniškumu gali prilygti nebent senųjų laikų piramidžių statytojų didingiems užmojams.
Banalybės imperija plečiasi, kai toks sukonstruotas aktyvizmo dėka mūsų gyvenimo defektas yra stumiamas į būties centrą arba, galima pasakyti dar ir taip, kad viską užgožiantis banalybės įsivyravimas yra būties degradacijos svarbiausias simptomas.
Koks yra tokios totalinės banalybės veidas pagal labiau konkrečius bruožus, kaip ji gali būti įvaizdinama, neapsiribojant tik verbaliniu užkeikimu?
Kaip žinome, M.Heideggeris pasakojo, kad būtis pasirodydama slepiasi akivaizdybėje.
M. Heideggeris radikaliai suproblemino tiesos klausimą, išversdamas graikų kalbos žodį aletheia kaip nepaslėptis. Išties, iš lotyniškųjų viduramžių paveldėta tiesos (veritas) kaip adaequatio samprata prašosi patikslinimo: kaip intelektas (teiginys) iš principo gali atitikti daiktą, jeigu nežinome, – dar nespėjome pagalvoti, – kaip daiktas savo ruožtu gali atitikti intelektą?
Žinia, M.Heideggeris ieškojo labiau pirmapradės tiesos nusakymo galimybės, tiesą apibrėždamas maždaug taip, jog tai yra abipusis žmogaus ir daikto „dalyvavimas“ nepaslėptyje. Drauge tas pats M. Heideggeris ne kartą pastebi, kad toks „dalyvavimas“ nepaslėptyje neatskiriamai yra susijęs su „dalyvavimu“ paslėptyje. Nepaslėptis iš savęs neneigia paslėpties, bet – priešingai – atslėptis visados reikalauja užslėpties.
Nepaslėptis įgalina tai, kas nepaslėpta, t. y. esinį, tačiau būtent taip įgalintas esinys savo nepaslėtumu dažnai užstoją paslėptį kaip kitą, tačiau ne mažiau būtiną būties tiesos sandą. Iškritus paslėpties būsenai iš nepaslėpties, pati nepaslėptis praranda tą vidinį dinamizmą, kuris kuria būties tiesą. Taigi būties tiesos užmaršties galimybė lydi būties tiesą kaip ištikimasis šešėlis.
Totalinę banalybę visų pirma būtų galima apibrėžti negatyviai kaip tokį žmonių aktyvizmo sukurtą konstruktą, kuris neturi nei atslėpties, nei užslėpties kaip būties tiesos dinamikos sąlygų, dar daugiau, – viską paglemžianti banalybė mūsų laikais reikiasi ekshibicionistiniu pavidalu, tarsi būtų spaudžiama savo vidinės prigimties triukšmingai pranešti, kad jokios pasaulio paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, banalybė išsirengia nuogai, iki nulio, demonstruodama tą tiesos atvejį, kad tokia banalybė be savo banalumo nieko daugiau neturi parodyti.
Naujasis rusų karas kaipo banalybės apoteozė parodė, kad jokios išankstinės rusų sielos paslapties nėra, o yra pasinešimas žudyti, prievartauti, vogti su didžiausiu skambesiu ir trenksmu.
Tokia totalinės banalybės duotybė ne mažiau akivaizdžiai pasirodo mūsų padangėje su pasturgalių rodymais gėjų paraduose, taip pat su žmogaus teisių koncepto subanalinimu iki tragikomiškai karikatūrinės ribos triukšmingose kovose už seksualinių mažumų vadinamąsias teises.
Ko jau ko, o LGBT bendruomenės veiklos nė iš tolo nevertinu moraliniu požiūriu, įsisąmonintai vengiu bet kokio moralizavimo ta tema, tačiau totalinės banalybės koncepcijos požiūriu putinizmą ir demonstracinį homoseksualizmo aktyvizmą galima būtų laikyti vienarūšiais mūsų laikmečio fenomenais kaip neturiningo ekshibicionizmo karingus apsireiškimus.
Totalinės banalybės raiškos paūmėjimą pastaruoju metu liudija dar ir tai, kad į demonstracinius socialinio ekshibicionizmo seansus vis aktyviau įsitraukia taip pat ir LGBT bendruomenės narių motinos.