Maždaug prieš 5 metus esu sakęs, kad į analogijų tarp Sovietų sąjungos ir Europos sąjungos taikymą reikėtų žiūrėti rezervuotai. Esą didžiuliai skirtumai tokiame palyginime yra matomi net plika akimi. Tačiau tiesa yra ir tai, kad skirtumus galime atsekti tik tarp tokių tarpusavyje lyginamų dalykų, kurie turi kažkokį panašumo pagrindą.
Kas be ko, apie ES plėtrą ir galimas tokios plėtros tendencijas yra prirašyta tiek daug, kad nieko naujo nesugebėsiu pasakyti. Galiausiai tai yra politologų, besispecializuojančių šio klausimo aptarime, o ne eilinio gyvenimo stebėtojo duona. Tačiau pastaruoju metu net plika akimi stebimi ES pokyčiai stumia prisiminti paprastą tiesą, kad imperijos nėra amžinos, kita vertus, kyla įspūdis, jog ES sensta pagreitintu tempu, o tai savo ruožtu primena paskutiniųjų dešimtmečių Sovietų sąjungą, kuri buvo tapusi gerontokratijos tėvyne.
Sunku tuo patikėti, kad toks gremėzdiškas ir sunkiasvoris darinys kaip ES sensta tavo akyse, pralenkdama net atskiro individo senėjimo tempus.
Dar prisimenu tą gaivališkos ES jaunystės įvaizdį, kai Lietuvos įstojimo į ES išvakarėse vienas kitam įrodinėjome, kad Lietuva ES reiškia ne tik tai, kad čia bus daugiau Europos, bet ir tai, kad Lietuvoje bus daugiau Lietuvos.
Vienu iš ES brandos požymiu, reljefiškai išryškėjusiu mūsų padangėje, buvo tai, kad VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų katedrai vadovavo profesorius Vytautas Radžvilas, dažnai oponentų atsainiai pravardžiuojamas euroskeptiku, nors, tikslinat sąvokas, V.Radžvilas turėtų būti vadinamas ne tiek euroskeptiku, kiek ES idėjos kritiku I.Kanto filosofijoje priimta žodžio „kritika“ reikšme (kritika čia yra suprantama ne kaip kažkoks paneigimas, o kaip turinio inventorizacija, taip suprantama kritika brandžiam ir gyvybingam reiškiniui pernelyg pakenkti negali, o greičiau kaip tik prideda sveikatos).
Taigi ES institucijų atstovybių Lietuvoje pradėtas pjudymas prieš V.Radžvilą. o po to profesoriaus išmetimas iš darbo, be visa ko kito, tikriausiai, yra vienas iš prasimušusių į paviršių mūsų padangėje požymių, kad ES pasuko regreso keliu, siekdama įtvirtinti savo statusą su represijų pagalba.
Po to sekę įvykiai rodo, kad šiandien ES palyginimas su Sovietų sąjunga prašosi savaime pagal patologijos suvešėjimo laipsnį, nes galiausiai kaip kitaip, jeigu ne patologijos išsikerojimu būtų galima pavadinti ES institucijose užaugintą jau nepakeliamą Europai biurokratijos naštą, demokratinių procedūrų sumenkėjimą, priimant sprendimus, įsismarkavusią korupciją ir ypač ES vardu Europos tautoms primetamą svetimą žmogaus prigimčiai ir siekiančią atgaivinti represijas neomarksistinę pažangizmo ideologiją.
GinkDie, – nesakau, kad Lietuva strimgalviais privalo palikti ES, nežiūrint net to, kad toks buvimas pakabintu pavidalu vis tik apsimoka ekonomiškai. Tačiau privalome jau dabar pabandyti įsivaizduoti, kad, įsitikinus, jog buvimas ES naikina tautą ir valstybės savarankiškumo likučius, privalėsime apsispręsti, ką renkamės – Lietuvą ar degraduojančios ES institucijų biurokratijos pusę?
Netikiu, kad sveiko proto tautiečiai ir bendrapiliečiai rinktųsi ne gyvenimo, bet mirties pusę net ir tokiu atveju, kai tariamai savarankiškas nusimarinimas, pasitraukimas iš būties pilnatvės yra dosniai apmokamas.
Kad ir kaip ten būtų, nepasirinkę Lietuvos pusės teisėtai bus vadinamai išdavikais, ar ne? Tai, be visa ko kito, reiškia, kad nederėtų mums šiandien suaugti širdimi su ES institucijoms, o, kita vertus, savo paraką privalome išsaugoti sausą.
Prabėgęs laikas tik patvirtina Romualdo Ozolo išsakytos formulės teisingumą: sakome tvirtą Taip NATO, o ES tvirtumas lieka su klaustuku.
Be jokių analitinių procedūrų lengvai pasimato, beveik automatiškai yra fiksuotinas Lietuvos buvimo ES nedermės momentas, kai tarpusavyje pradeda pjautis ES biurokratijos priimamos direktyvos su Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip aukščiausiojo šalies įstatymo, nuostatomis. Įstatymo viršenybės principas pirmiausiai ir reiškia tai, kad Lietuvoje galioja LR konstitucijos viršenybė. Gi ES veikia be priimtos konstitucijos.
Šiandien mane aplankė džiugi vizija, kad Lietuva tikrai pergyvens Europos sąjungą…