Edvardas Čiuldė. Drugio ištiktame pasaulyje Joe Bideno kalbos drugelio efektas

Galima drąsiai spėti, kad JAV prezidento Joe Bideno kalba, pasakyta Liepos 12d. vakare Vilniaus universiteto kiemelyje nebuvo tik ritualinio atsisveikinimo su Lietuvos sostine įtūpstas. Greičiausiai Vilniaus universitetas buvo pasirinktas kaip tribūna, kreipiantis į pasaulio tautas, prasidėjusio ir besitęsiančio Rusijos grobuoniško karo prieš Ukrainą kontekste. Kas šioje kalboje pirmiausiai atkreipia dėmesį ir pakelia ūpą, žadina viltį?

Kaip visiems gerai žinoma, pastarojo meto JAV visuomenė yra ideologiškai kraštutinai susipriešinusi, kultūriniais karais vadinama įtampa čia yra pasiekusi aukščiausiąjį tašką, kai toliau žengti tarsi ir nėra kur. Kita vertus, tai nepaneigia fundamentalaus fakto, kad Šiaurės Amerika yra įvairi, kas savo ruožtu vis dar palaiko viltį, jog demokratinio pasaulio forpostu vadinama šalis nepasiduos vienpusiškumo deformacijoms.

Nedidelė paslaptis yra ir tai, kad didžioji JAV Demokratų partija arba, tiksliau tariant, atskiros šios partijos frakcijos gravituoja vadinamojo leftizmo linkme. Tačiau štai demokratų statytinis JAV prezidentas J.Bidenas Vilniuje ėmė ir pasakė kalbą, kurioje iš leftizmo skleidžiamo tvaiko nebuvo likę nė mažiausios užuominos, nė musės kakos dydžio užkrato trupinėlio. Neįtikėtina, bet tai tiesa!

J.Bidenas iš Vilniaus kvietė pasaulį vienytis laisvės idealų pagrindu prieš tironiją ir išvešėjusį blogį, o jo pasakytos kalbos iš universiteto kiemelio turiningumas savaime iliustruoja faktą, kad, kas ne kas, o leftizmo užkeikimai radikaliai nedera su laisvės dvasios puoselėjimu ir skatinimu vienytis prieš pikto jėgas. Tai taip pat yra fundamentalus faktas, kuris atsidengė, iškilo virš smulkmenų ir bent man pasimatė, klausantis J.Bideno kalbos, taip staiga, kaip pavasarį, nutirpus sniegui, pasimato tikrasis vietovės reljefas.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip J.Bideno kalba butų sugadinta, deformuota, sudeginta ant beprasmybės laužo, jeigu, tarkime, vien dėl kvapo čia būtų paminėtas koks nors, net nekalčiausias, vadinamojo pažangizmo marazmas. Iš visų nusmukusios laikmečio dvasios madingiausių raginimų kalboje prasimušė tik užuominos apie kovą su klimato kaita, tačiau ir apie tai čia greičiau buvo užsiminta ne įtvirtinant kieno nors ideologinę tapatybę, o, priešingai, forsuojant kvietimą vienytis bendrojo, nežiūrint ideologinių skirtumų, reikalo labui.

Jeigu – neduokDie – kviečiantis vienytis prieš žudikišką Putino Rusiją J.Bidenas drauge būtų kratęs šauniąją vadinamojo pažangizmo skiauterę, pasakyta kalba būtų turėjusi priešingą efektą nei buvo siekiama arba, dar tiksliau tariant, visos kortos būtų įteiktos Putinui į rankas.

Neapsimeskime, nėra tokio žmogaus šioje ašarų pakalnėje, kuris nesuprastų, kad Putino patrauklumą žmonių masėms didina palaikomas klaidingas įsitikinimas, jog štai tas pats Putinas, piktas, kruvinomis rankomis nykštukas, nežiūrint nieko, yra dar ir pasipriešinimo pažangizmo marazmams simbolinė figūra. Todėl galima pasakyti net ir taip, kad svetimos vėliavos pažangizmo tvirtovė yra paskutinė šio Kremliaus niekšo priedanga pasaulyje.

Taigi ne mes vieni esame tokie gudrūs, tai pradeda suprasti taip pat ir kiti protingi žmonės, tarkime, J.Bidenas, žmonės iš jo aplinkos ir kitur, ar ne?

Negalėčiau sakyti, kad esu didelis J.Bideno, šio, kaip atrodo, pernelyg ilgai užsibuvusio politikoje žmogaus gerbėjas. Tačiau jeigu kalbame apie įvaizdžio detales, J.Bidenas Vilniaus universiteto kiemelio tribūnoje, sakydamas kalbą, net ir skelbdamas žinomus dalykus panašėjo į herojų, nužengusį iš tų klasikos laikų, kai žodis „laisvė“ iš tiesų galėdavo įkvėpti žmonių minias, o žmogaus teisių konceptas turėjo realų turinį, dar nebuvo taip nešvankiai sukarikatūrintas ir sudarkytas, kaip atsitiko žmogaus teisių diskursą nusavinant seksualinių mažumų interesų prioritetizavimo naudai.

Jeigu norite, J.Bidenas Vilniaus tribūnoje buvo toks senamadiškas, kokie būna herojinių laikų personažai, priminė iš legendos sugrįžusį politiką, kuris pats tiki tuo, ką kalba (leiskite, mielieji, ir man pabūti tobulai naiviu bent šį kartą). Šalia taip įsivaizdinusio J.Bideno, kruvinasis Putinas kitame pasaulio pakraštyje vis labiau panašėja į nevykėlį politikos postmodernistą (Hitleris dailėje buvo nuosaikus modernistas), pasiklydusį savo košmarų vaizdiniuose be siužeto.

J. Bideno pasakyta Vilniaus kalba tikriausiai nė iš tolo neprilygsta Sokrato ištarmei savo paties teisme, nėra tokia iškart pastūmėjanti istorinius įvykius, kaip šaltojo karo epochos pradžią paskelbusi Vinstono Čerčilio kalba Fultone 1946m., net tikriausiai nėra tokia ryški nei Donaldo Trumpo pastoralė „Kaip Amerikai vėl tapti didžia?“, tačiau JAV prezidento J.Bideno kalbos, pasakytos Vilniuje, sulėtintas laike efektas, kaip atrodo bent man, gali būti istoriškai labai reikšmingas, nes tokia kalba turėtų padėti mums anksčiau ar vėliau atgauti amą.

O dabar kiekvienas iš mūsų savo vaizduotėje, nelaukdamas atskirto pakvietimo, gali liūdnai, o gal ir linksmai pamatuoti, kaip pažangizmo balastas radikaliai nedera su pasauliu, kuris, įsivaizduokime, vieną dieną ims ir pasuks vienijimosi laisvės idealų pagrindu linkme. Ką rinksimės mes – sunkią laisvės naštą, ar, priešingai, naujojo totalitarizmo palengvinimus, ten pat – žmogaus orumą sunaikinančią gyvulišką konjunktūrą, atgimstančią cenzūrą ir nuožmų kitokio požiūrio atmetimą, mažumų diktatą daugumai, galiausiai, vienijimosi laisvės pagrindu trapią viltį ar toksišką žmonių supriešinimo subkultūrą, kai ir kaip ji pasivadintų?