Lietuvoje yra toks Gritėnas, be visa ko kito, Vilniaus universiteto rektoriaus padėjėjas, kuris kaip musgaudis muses surenka į vieną krūvą ir retransliuoja atgal į visuomenę visas pasaulio banalybes pažangos vardu. Jeigu norite susipažinti su lėkštosios sąmonės triumfu, pagūglinkite jo pavardę, o randamos čia nuorodos leis greitai tuo įsitikinti.
Todėl nieko nuostabaus, kad ponas Gritėnas iškart suputojo, tik sužinojęs, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzamino prasidėjusiame abitūros egzaminų maratone viena iš pasirenkamo rašinio temų buvo suformuluota taip – „ Ar žemdirbiška kultūra gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?“. Kaip taip galima, – klausia Gritėnas nutęsdamas, – ar jums ne gėda taip primityviai formuluoti klausimą informacinių technologijų suklestėjimo amžiuje?
Su Gritėnu viskas aišku. Tačiau mane nuliūdino, prisipažinsiu, tai, kad anajam antrina Liudas Dapkus delfi. lt Nuomonių rubrikoje.
Kas be ko, L.Dapkus yra parašęs gyvą galybę puikių straipsnių. Kita vertus, nusivylimas yra dar didesnis dėl to, kad buvęs karo korespondentas, iš lrytas.lt vyriausiojo redaktoriaus posto pašalintas neabejotinai už antiputiniškas pažiūras principingas žmogus šįkart nuėjo lengviausiu keliu, kai tokioje mažiausio pasipriešinimo kelionėje lengviausiai prisikabina didžiausios mąstymo nuodėvos.
Kad nereikėtų vargintis perpasakojant savais žodžiais man svetimas mintis, pacituosiu visą abzacą: „2023 metų birželio 5-ąją didieji skaitmeninio pasaulio žaidėjai paskelbė svarbią žinią: „Microsoft“, „Google“ ir keletas kitų su dirbtiniu intelektu intensyviai dirbančių industrijos milžinų sutarė atverti plačiajai visuomenei pokalbių robotų technologiją, kuri anksčiau buvo skirta tik bandymų laboratorijoms.
Nesileidžiant į technines detales, šios naujovės esmė yra ta, kad Didžiosios kalbos modelio (LLM) programomis nuo šiol galės naudotis visi, suvokiantys žmoniją jau ištikusių (ir dar tik auštančių) permainų svarbą bei šio proceso teikiamas galimybes… Tų pačių metų birželio 5 dieną toje pačioje planetoje…“
Kaip rašo toliau autorius, kurį vis tik ryžtuosi perpasakoti, tų pačių metų birželio 5 dieną Lietuvoje ant žalios lentos kreida buvo užrašyta paauglius privertusi krūptelėti egzamino tema „Ar žemdirbiška kultūrą gali būti svarbi šiuolaikiniam žmogui?“ Ar gali būti baisiau? Toks L.Dapkaus labai pritemtas, vienpusiškai surežisuotas dramatizmas man kažkodėl priminė sovietinio humoristinio filmo siužetą, kai girtuokliui yra sakomas pamokslas apie tai, jog mokslo amžiuje, palydovams skrodžiant tarpgalaktines erdves, žmogui nedera atsipalaiduoti savo darbo vietoje, statybose maišant cemento skiedinį.
Kelis dešimtmečius turėjau progą bendrauti su Informatikos fakulteto mokslininkais, dėstydamas čia humanitarinius kursus. Kai dabar kartais susitinkame, užstalės juokeliai neretai nukrypsta į pokalbių robotų technologijos kuriamas ir čia pat iliustruojamas komiškas situacijos. Kartais aš pradedu įtarinėti, kad dirbtinį protą jie vis dėlto laiko debilu.
L. Dapkus porina kažką panašaus į tai, kad minėtoji egzamino tema pažemino Z kartą. Tačiau aš labiau tikiu vienu išmintingu mokytoju, kuris liūdnai pastebi, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji.
Senieji žinojo tą paprastą dalyką, kad žinios, net ir labai mokslingos, neįkrečia proto. Savo ruožtu garsusis praeito amžiaus filosofas Martinas Heideggeris tvirtina, kad mokslas pažįsta, bet nemąsto, o filosofija mąsto, bet nepažįsta. Kita vertus, jeigu būtų leista sutrumpint šį pokalbį iki begalybės, tikriausiai būtų galima, viską suapvalinant, pasakyti maždaug taip, kad didžiausia mūsų amžiaus bėda yra tai, jog žmogus iškrinta iš būties, o tai lemia jo sąmonės totalinį nususimą, sielos pasijungimą suplastmasėjimo stichijai. Tokia ir yra vadinamojo pažangizmo esmė.
Tačiau įdomiausiai yra tai, kad čia paminėti autoriai patys labai intensyviai įsitraukė į temos „Ar žemdirbiška kultūra gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?“, kurios prasmingumą jie neigia, svarstymą (tai ir yra didžioji šios temos ironija). Leiskite įkišti savo trigrašį ir man.
***
Galiausiai žemė net ir žemdirbiui nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas. Neneigiant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį. Utilitarinio požiūrio absoliutizacija gali užblokuoti sąmonę taip, kad žmogus pradeda nepastebėti, jog Žemės vaizdinys drauge yra įkvėpimo šaltinis, viską padauginančių kūrybinių galių simbolis, gyvenimo įprasminimo sekos atskaitos taškas. Tik Žemės duotybės pagrindu istorija tampa likimu, o tiesa įgyja substancionalumą. Žemė yra būties tiesos stichija.
Kaip atrodo, pernelyg menkai kreipiame dėmesį į vieną filosofijos užgimimo, sykiu jos atsiradimo savitumą iliustruojančią detalę, įdomų filosofinės minties pasažą. Čia visų pirma turima galvoje ta aplinkybė, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet filosofijos atsiradimo metu paprastai neminima ketvirtoji iš jų, o būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė. Tokia nuostaba dar padidėja, kai pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip keliant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.
Negatyvus faktas kartais iš tiesų būna daug sakantis, labiau bylojantis nei visi pozityvūs įvardijimai. Kai nuostaba pakankamai įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant archės teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.
Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie pirmykštės gamtos atsiskleidimo pavyzdžius, ar apie, tarkime, šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje, ar apie meno kūrinio prielaidas heidegeriška prasme. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti.
Žemė nėra visatos centras astronominė to žodžio reikšme, bet kaip formų forma yra būties centras.
Valstiečio rūpesčio pavyzdys orientuoja į sektiną formos organiškumo idealą, – tarkime, tai ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri padeda nepasiklysti kūrybos užgaidų miražuose ir išvengti pačios žmogaus prigimties kaprizingumo žabangų.
Kartą viename interviu Arvydas Šliogeris, neabejotinai iškiliausias naujausiųjų laikų lietuvių filosofas prisipažino: nesimaivydamas sakau, esu tik pasiklydęs valstietis. Tiesa sakant, toks filosofo saviidentifikacijos aktas pasaulinės filosofijos kontekste nėra didelė naujiena, čia atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofo išpažintį žodžiai, o būtent pažadas nesimaivyti ir kalbėjimas apie ypatingą, t. y. pasiklydusį valstietį
Tačiau ar taip sakydamas mūsų filosofas kartais nebando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, ar tik nesiekia įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.
Labai galimas daiktas, M. Heideggeris nėra kur nors taip tiesmukai prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinės filosofijos legenda didesniu ar mažesniu laipsniu bando įpiršti išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantys filosofas ar filosofo pusbrolis poetas niekados nežino nieko daugiau nei žino valstietis , tarkime, girdintis ką šnabžda želmuo pavasarį; čia reikėtų pridurti, „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tačiau pasitaikyti gali ir nepalyginamai blogesni pavyzdžiai, kai žino „daug mažiau“. Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu yra beveik neužšifruotas savigyros aktas.
Iš tiesų, jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, A.Šliogeriui visų pirma turėtų atitekti tokia garbės našta! Sąmonę niveliuojančios informacijos pertekliaus laikais kviečiantys mąstyti A.Šliogerio tekstai iš tiesų yra neįtikėtina išimtis.
Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu, o labiau tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės įdirbimo patirties lietuviško mentaliteto duotybėje.
Abu paminėti teksto pradžioje asmenys yra intelektualūs idiotai. Ir, žinoma, abu „tiki Mokslu”.
Su visais apibūdinimais šiems asmenims sutinku, tik dėl „intelektualūs“ abejoju.
https://medium.com/incerto/the-intellectual-yet-idiot-13211e2d0577
dėl žmonių daugėjimo senoviniai maisto gamybos būdai nebepatenkina poreikių ir neatlaiko konkurencijos su mokslo ir pramonės siūlomomis naujovėmis. Tik laiko klausimas kada pusę aplinkos užgožusios dirvos ir ganyklos vėl apaugs mišku, o maistas bus gaminamas šiuolaikinėse, aplinkos metanu neteršiančiose gamyklose
bais juokinga,kai kazkas grybei nuliejo aukso medali uz indeli i zemes uki…gales lombarde prakalt ant badmecio…
Tik laiko klausimas kada pusę aplinkos užgožusios žmonių gyvenvietės vėl apaugs mišku, o žmonės bus gaminami šiuolaikinėse, aplinkos metanu neteršiančiose gamyklose. Ir gyvens jie kapsulėse.
Kiekvienas filosofuoja iš savo varpinės. Žemė yra visko pradžia ir pabaiga. Taškas.
Visos tos šnekos apie „Z kartas“ ir kažkokį esą joms turintį būti pritaikytą „šiuolaikinį“ išsilavinimą yra tik banalybių krovinys. Pats p. Dapkus yra tokio „šiuolaikinio“ išsilavinimo auka ar, paprasčiau tariant, kvailys. Jeigu p. Dapkus būtų gavęs tradicinį, priplėkusį, smetonišką, archajišką ar panašų išsilavinimą, tai nerašytų, esą Hadriano siena ėjo nuo Sirijos iki Britanijos (o kaip ji ėjo per jūrą, p. Dapkau? Ant plaustų? Ar jūros dugnu?), ar kad posakis „déjà vu“ esąs lotyniškas ir tariamas panašiai į lietuvišką žodį „dejavau“. Ne, p. Dapkau, tai nėra lotyniškas posakis ir jo tarimas nelabai panašus į „dejavau“. Jei būtumėt mokęsis apie žemdirbišką romėnų kultūrą, galbūt žinotumėt.
Apie banalybių karalių Gritėną irgi teisybė pasakyta.
Adama-žemė,Adam-žmogus.
„1970 metais rusai Kolos pusiasalyje pradėjo žemės gręžimo darbus.Pasiekus 12 km gylį mokslininkas pasakoja:”Mes nuleidome į gręžinį mikrofoną, skirtą fiksuoti garsus, sklindančius dėl litosferos plokščių judėjimo. – pasakojo Azakovas. – Tačiau vietoje to išgirdome žmogaus balsą, kuriame jautėsi skausmas. Iš pradžių pagalvojome, kad garsą skleidžią mūsų pačių gręžimo įranga. Tačiau kai patikrinome, mūsų blogiausi įtarimai pasitvirtino: riksmai ir dejonės priklausė ne vienam žmogui. Tai buvo daugybės žmonių dejavimas. Mes nutraukėme gręžimą ir užkimšome gręžinį.”
„Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme”
„Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų.”Ef4-9
„ Ar žemdirbiška kultūra gali būti aktuali šiuolaikiniam žmogui?” Kultūras pagal išgyvenimo būdą galima skirstyti į rinkėjų (tame tarpe, žvejų), žemdirbių ir medžiotojų. Medžiotojams galima priskirti plėšikus, nors pačius medžiotojus galima irgi priskirti rinkėjams. Trumpai tariant, vieni iš Žemės tiesiog pasiima (rinkėjai), kiti su Žeme sudaro sąjungą, panašiai kaip raitelis su žirgu, ir patys dalyvauja derliaus užauginime. Žinoma, abu gyvena Žemės sąskaita. Ir dažnai žmonės ir tautos naudoja abu išgyvenimo būdus. Antrasis būdas mums svarbus tuo, kad sukūrė mūsų civilizaciją. Visos mums žinomos civilizacijos išaugo iš žemdirbystės. Net klajoklių gentys – prerijų indėnai, skitai – vertėsi žemdirbyste. Bendradarbiavimas su augalais ir gyvūnais ugdo žmogaus protą ir jausmus. Žemės darbai suriša žmogų su Žeme atsakingos meilės ryšiu, kaip vaiką su motina.
…ale ir nesibjaurek tu,zmogau,tokiu zodziu junginiu……bendradarbiavimas su augalais……..tuei,Aliokai,vis labiau tampi ….pazangieciu….na na,tak derzatj….greit,ziurek,ir i kancierwu parcyja istosi/jei neisnyks isspyrimo budu/.
Na, bendradarbiavimas čia perkeltine prasme. Jei būčiau uždėjęs kabutes, nebūtum taip susinervavęs ? Ūkininko bendravimas su savo daržo, sodo ar tvarto gyventojais skiroiasi nuo grybautojo ar pakelės plėšiko. Atsiranda abipusis ryšys, jei supranti ką noriu pasakyt.
..kam ta lyrika,…..as apie pati zodziu jungini……tokius vartoja pazangieciai,da prikaisioja visokiu…judumu,zalumu ir da velniai zino ko..
Na, žodį ,,bendradarbiavimas” iki šiol laikiau normaliu (skirtingai nuo judumo ar įtraukumo).
…tai da geriau skambetu….kolaboravimas su augalais……nujauti politini pazangietiska poskoni……/sposiju/….ai,matau,nesupratai,apie ka as,tiek to,negi daba rasyt traktata,kaip koks prasalieioitis…..
Tai mokslinį bendradarbį patartum keisti į mokslinį kolaborantą ?
Biologijoje (pvz., botanikoje, parazitologijoje) yra naudojama „simbiozės” sąvoka. Bendradarbiavimu to tikrai nevadinčiau, net jei lietuvių kalba ir labai lanksti yra. Dar pabandykit subendradarbiavimu „sintezę” iš neorganinės chemijos pavadint. Arba konkubinatą romėnų teisės doktrinoje.
Nei simbiozė, nei sintezė, nei konkubinatas nėra lietuviški žodžiai. Bendradarbiavimu tai vadinu dėl to, kad žemdirbys, skirtingai nuo grybautojo ar dykumų plėšiko, ir pats prisideda prie derliaus išauginimo – laisto, gina nuo parazitų ar dykumoj veisia mišką.
Aš ir neteigiu, kad anie lietuviški. Tiesiog tie dalykai nėra bendradarbiavimas. Bendras darbas (=veikla) yra sąveika tarp žmonių. Arba žmogų, kaip mums paaiškintų egzaltuotas durnius iš paSubinės, naujakalbės kūrėjų užsakovas.
Jei darbu laikysim tik žmonių veiklą, tai ir bendradarbiavimas galės būti tarp žmonių. Kai kas mano, kad ir meilė, atsakomybė, protavimas irgi būdingi tik žmonėms, bet aš manau, kad ne tik.
Bet vis dėlto skirkim naujakalbę nuo personalizacijos. Jei sakysiu, kad mus užklupo vakaras, ar pasveikino rytas, ar tada aiškinsi, kad to būti negali, nes jie ne žmonės ?
Tai semantika, leksika, frazeologizmai ir t. t. Tačiau su vabzdžiais mes, žmonės, nebendradarbiaujame. Nu nėra jie mano bendradarbiai. Juolab sąmoningi ar kaip kitaip esybiniai.
Sąmoningai ar ne, žmonės bendradarbiauja net su bakterijom. Kaip žmogaus kūno dalys bendradarbiauja žmogaus labui, panašiai ir visi žemės gyviai, augalai ir visa kita sudaro vieną organizmą. Ir žmonės nėra tokie sąmoningi, kaip patys sau atrodo – daugelis jų veiksmų yra intuityvūs, mechaniški, kiti – valdomi bandos instinkto ir t.t.