Na, prisipažinkite bent sau, gerbiamieji, iš tų, kurie stebėjo neeilinės Seimo sesijos posėdį TV ekranuose ar tiesiogiai dėl galimo informacijos nutekinimo – ar kažkas pasidarė aiškiau? Greičiau – atvirkščiai, ar ne? O gal be jokio reikalo yra keliamos bangas dėl neteisėto informacijos nutekinimo ir po to sekusio melo, nes jokio nutekinimo, taigi ir melo nebuvo?
Net nekreipiant dėmesio į tokias smulkmenas, kad iš Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės Nielsen ir Generalinė prokurorės Nidos Gurskienės atsakymų į iš anksto pateiktus klausimus raštu dabar išaiškėjo kelios naujos, anksčiau nežinomos detalės, taip pat ne labai simpatiškai atrodė V.Čmilytės-Nielsen atsisakymas sudalyvauti gyvoje diskusijoje Seimo salėje, nesmagumas niekur nedingsta dėl prasimušusios ir jau atgal į butelį nesukišamos intuicijos, kad mes galiausiai likome dar labiau atskirti nuo tiesos.
Nesakau, kad kažkas iš paminėtų asmenų vertėsi per galvą, turėdami tikslą mus apgauti, greičiau yra taip, jog scenoje sudalyvavo tik dėmesį tąkart turėjusios atitraukti figūros, sunkiasvoriui melui savo ruožtu formuojant šalies politinio gyvenimo peizažą forsuoto nutylėjimo gremėzdiškumo, kai konservatoriai, galimai žinantys tikrą dalykų padėtį, pasirinko tylėjimo taktiką, nežiūrint net to, kad gero partijai linkintys žinomi visuomenėje žmonės ragino konservatorius nebijoti tiesos bylojimo, kvietė juos pažeisti tylos įstatymą, išpažįstamą truputėlį kitokio pobūdžio struktūrose.
TV ekrane mačiau, kad posėdžio pabaigoje kai kurie konservatorių partijos įtakingieji asmenys krykštavo iš džiaugsmo galimai dėl to, kad viskas praslinko taip, kaip ir buvo sumanyta, be didesnių nuostolių, niekam neprasiplepant to, nereikia, neprasisunkus į viešumą nepageidautinai informacijai.
Ar ką tik įvykusį spektaklį Seime būtų galima laikyti didele konservatorių ir valdančiosios koalicijos taktine pergale? Kažin kažin…
Neatvesčiau ir tokios galimybės, kad po ketvirtadienio posėdžio Seime alergija konservatorių partijai tarp Lietuvos žmonių ūgtelės kaip ant mielių.
Buvo laikai, kai už konservatorius balsuodavau visuose rinkimuose ir tai tęsėsi metai iš metų, tikriausiai vos ne kelis dešimtmečius. Dabar klausiu pats savęs, ar negaila, kad, kaip rodo paskutiniai įvykiai, ši Lietuvos politinės sistemos senbuvė partija, kažkada net laikyta patriotinių jėgų flagmanu, mūsų dienomis patyrė moralinį bankrotą ypatingai gėdingomis aplinkybėmis? Atsakau: nė kiek! Kaip visi gerai mato savo akimis, legenda apie privilegijuotą Tėvynės sargų kastą sužlugo su didžiausiu trenksmu, o iš vadinamųjų konservatorių galiausiai paliko tik murzina iškaba, nieko daugiau.
Bėgant metams, prigimtinę konservatorių aroganciją papildė dinastinių ryšių subkultūra, čia įsisukusi melo dvasia rado gerą dirvą klestėjimui ir, tarsi to nebūtų gana, naujosios kartos konservatoriai tapo labiausiai karikatūrinių formų neomarksizmo užkrato platintojai.
Kokios yra tokio nuosmukio giluminės priežastys,- paprastai ir aiškiai tikriausiai dar nesugebėčiau nusakyti, tačiau išorėje gerai pasimačiusi degradacijos seka buvo maždaug tokia: Andrius Kubilius, pralaimėdamas kovą dėl partijos pirmininko posto Irenai Degutienei, pasiūlė („ėjimas arkliu“) partijos pirmininko naštą prisiimti Gabrieliui Landsbergiui, buvusiam toli nuo partijos reikalų žmogui be kompleksų, nepajutusiam jokio diskomforto pasinaudoti žinomos pavardės teikiamomis konjunktūrinėmis galimybėmis, o G. Lansbergis savo ruožtu į konservatorių suburtos koalicijos svarbiausius postus atvedė Ingridą Šimonytę, kuri pasistengė, kad iš konservatorių partijos dvasios neliktų nei nagų, nei ragų.
Tačiau tai, kad Lietuvoje moralinį bankrotą patyrė ir iš esmės žlugo viena išskirtinai įtakinga partija, yra tik pusė velnio. Daug blogiau yra tai, kad praradusi žemę po kojomis, naujosios konfigūracijos konservatorių partija pradėjo telkti antilietuviškų pajėgų koaliciją, iš esmės būtent tokių jau iki neatpažįstamumo mutavusių konservatorių pastangomis pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo suformuota antinacionalinė vyriausybė.
Dabartinių konservatorių valdymo metu pagal jų veiklos turinį prasidėjo ir toliau yra plėtojamas konstitucinis perversmas, taigi, kaip atrodo visų sveikų šalies politinių jėgų tikslas turėtų būti atversmas (atleiskite už nejaukų naujadarą) į galiojančios šalyje konstitucijos turiningumo išpažinimą ir lojalumo laikysenos prisiėjimą.
Nepavargsiu kartodamas, kad konservatorių partija morališkai žlugo dar tada, kai jų aplinkoje išpopuliarėjo idėja, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra didžiausias pažangos stabdis, o paskutiniai įvykiai tik su trenksmo paliudijo partijos moralinį bankrotą.
Kas be ko, niekinant lietuviškos tapatybės duotybę ir tautos kultūrinę saviraišką, drauge logiškai yra užprogramuojamos kitos nesąmonės, pavyzdžiui, deklaruojama nuostata, kad valdžios rūpinimasis šeima yra blogas totalitarinės valdžios poelgis, kurio reikėtų atsikratyti demokratiniais pagrindais veikiančiai valdžiai ir t. t. Iš tiesų, kaip niekados anksčiau nepriklausomos Lietuvos istorijoje, dabartinėje konservatorių valdomoje Lietuvoje išdidėjo plyšys tarp valdžios ir valstybės, nepavadinus to pernelyg tiesmukiškai abipusio nutolimo neperžengiama praraja.
Nesunku įsivaizduoti tokį atvejį, kad net už apsimelavusią ir susikompromitavusią dabartinės koalicijos valdžiukę šalies represinės institucijos stos mūro siena, tačiau ne pro šalį būtų pastebėti ir tai, jog netramdomas entuziazmas ginant apsimelavusios valdžios pozicijas gali lemti, kad tokių institucijų veikla tarsi ir nepastebimai ims įgyti antivalstybinį pobūdį. Neapsimeskime darneliais, kad to nesuprantame!
Kaip jau sakiau anksčiau, neturiu vieno atsakymo į klausimą – kas nulėmė tokį kraupų konservatorių partijos degradavimą. Tarkime, hipotetiškai žiūrint, tokį kolapsą lėmė ne kažkokia paveldėta bloga valia, o grandiozinis intelekto nususimas tarp naujos kartos partinių konservatorių.
Kaip kitaip, jeigu ne kvailumu reikėtų pavadinti valdžios pradėtą visuomenės ir mokyklos homoseksualizacijos vajų pafrontės valstybėje, tokiu būdu ne tik nuviliant, bet ir papiktinant didžiąją daugumą šalies gyventojų, tikrąjį valstybės gynėjų rezervą (todėl čia kaip niekur kitur privalome paryškint skirtumą tarp valstybės ir valdžios).
Gal dabartinės valdžios vyrai ir moterys iš tiesų yra tokie neįtikėtinai naivūs padarai, jog tiki, kad homoseksualų interesų prioretizavimas yra kovos už žmogaus teises veiklos baras, kažkoks atvirkštinis taurumas? Ne vieną kartą jau turėjau progą pastebėti, kad štai Immanuelis Kantas bukumą apibrėžia kaip mechaninį taisyklės taikymą atskiram atvejui, neįvertinus taisyklės galiojimo ribų ir atvejo savitumo.
Ar liguistas kvailumas ir beribis bukumas atleidžia nuo atsakomybės?
Jeigu didžiausia nuodėme žmonių tarpusavio santykiuose vadiname pedofilijos ekscesus, nelaikydami jokia lengvinančia aplinkybe pedofilo intelektinio atsilikimo, tai valdžia, kuri išsižada savo tautos klestėjimo ir tautinės tapatybės puoselėjimo interesų, daro pačią sunkiausią iš įmanomų dar kažkaip įsivaizduoti nuodėmių, taigi tokia valdžia gali būti pavadinta politinės pedofilijos parazite atauga, nežiūrint to, didesnis ar mažesnis yra taip įsitvirtinusios valdžios intelektinis potencialas.