Į Lietuvos Prezidentūroje surengtą iškilmingą vakarienę NATO lyderiams ir šalių vadovams neatvyko Joe Bidenas. Dideliu skandalu čia nekvepia, nes visi supranta, kad vyresnio amžiaus žmogus, net jeigu jis būtų galingiausios pasaulio šalies vadovas, per kraštutinai intensyvios darbų ritmikos dieną galėjo būti pavargęs, todėl pasirinko vakarą poilsiui.
Kita vertus, neapleidžia nesmagi nuojauta, kad J.Bideno neatvykimas į vakarienę buvo simbolinės demonstracijos gestas, galimai rodantis kažkokį anojo nepasitenkinimą, užsilikusį kartėlį nuo prabėgusios dienos įvykių. Toli gražu nesu tokių susitikimų etiketo subtilybių žinovas, tačiau, kaip atrodo žiūrinčiam iš toli, bet kokiu atveju J.Bidenas galėjo ar net privalėjo pasirodyti bent trumpam vakarienės pradžioje, pasakydamas sveikinimo kalbą susirinkusiems neformalioje aplinkoje viršūnių susitikimo dalyviams.
Net jeigu tai ir nėra pirmutinės svarbos klausimas, vis tik įdomu būtų pasvarstyti – kas galėjo sukelti JAV prezidento didesnį ar mažesnį kartėlį po prabėgusios pirmosios NATO viršūnių susitikimo Vilniuje dienos?
Nekyla jokių abejonių, kad JAV prezidentas ir jo komanda labai gerai įsivaizdavo, kad dėl planuojamos primesti pernelyg abstrakčios formuluotės apie tolesnius NATO ir Ukrainos santykius gali nusiristi nepasitenkinimo bangos tarp artimiausių sąjungininkų, o ir plačiau, – tokiai nevienareikšmei reakcijai tikriausiai buvo labai gerai pasiruošta vidujai.
Tačiau ar sprendimo priėmėjams iš JAV netapo šiokiu tokiu siurprizu tai, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje įvyko mases sutraukęs Ukrainos priėmimo į NATO rėmimo mitingas-koncertas, kurio pradžioje kalbas pasakė audringai mitingo dalyvių sutiktas ir pašlovintas Volodomyras Zelenskis ir savo solidarumą su kovojančia Ukraina niekados nepraleidžiantis pademonstruoti Gitanas Nausėda.
Net ir nedalyvavusiam šiame mitinge TV transliacijų stebėtojui galėjo susiformuoti įspūdis, kad svarbiausias šiomis dienomis Vilniuje žmogus, kaip rašė JAV spauda, tikra žvaigždė (?) yra V.Zelenskis, o ne kitas iš Vilniuje viešinčių įtakingų, pasaulinės reikšmės asmenų.
Nepralesiu progos pastebėti, kad man, žiūrėjusiam TV reportažą, transliavusį V.Zelenskio kalbą, pirmą kartą norėjosi patikėti, kad iš tiesų yra, kartais pasitaiko toks neįtikėtinas dalykas kaip kolektyvinė išmintis. Štai Vilniuje į paramos Ukrainai koncertą suplaukusios žmonių minios pademonstravo savo išskirtinę pagarbą ir paramą kovojančios Ukrainos prezidentui V.Zelenskiui, savo pritarimo šūksniais neišskirdamos, audringais plojimais neparyškindamos tas prezidento kalbos vietas, kur buvo išsakyta didžiulė Ukrainos gėla dėl NATO silpnadvasiškumo.
Kad ir kaip žiūrėtume, į Lukiškių aikštę susirinkę žmonės su tikslu palaikyti Ukrainos įstojimą į NATO, nepavertė šio susibūrimo antibaidenišku mitingu.
Kas be ko, į Lukiškių aikštę susirinkę žmonės su tikslu palaikyti Ukrainos įstojimą į NATO, nepavertė šio susibūrimo antibaidenišku mitingu, tačiau mes neturime jokių garantijų, kad apie tai ir, tiesą sakant, kitus įvykius teisingą ir tiksliai subalansuotą informaciją gavo pats JAV prezidentas J.Bidenas. Tokios abejonės yra dar labiau pagrįstos, jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu teisinga būtų prielaida, kad JAV prezidento viešnagės Vilniuje metu jo informacinio aprūpinimo pareiga pirmiausiai atitenka JAV ambasadoriui Lietuvoje Robertui Gilchristui, kuris per savo kadenciją jau leido mums įsitikinti, kad, švelniai tariant, nėra Lietuvos draugas.
Tarsi ir nuodėmė būtų laidyti užuominas, kad homoseksualūs asmenys netinka kai kurių profesijų įsipareigojimams vykdyti, tačiau R.Gilchristas, manding, Lietuvoje labiau įsijautęs atstovavo LGBT bendruomenės interesams nei JAV politinei valiai, be to, labai nešvankiai kišosi į Lietuvos vidaus reikalus, tarkime, dėl vaizduotės trukumo, prilygstančio invalidumui, ir nežabotos arogancijos ne kartą bjauriai peržengdamas savo kompetencijos ribas.
Tikriausiai daugeliui politika besidominčių žmonių, kaip ir šių eilučių autoriui, baigiantis kadenciją JAV ambasadorius palieka ypatingai nemalonų įspūdį, kitas ambasadorius neabejotinai bus geresni pasirinkimas, nes blogiau kaip dabar būti negali pagal tikimybių teoriją.
Praeitą kartą pyniau mintį, kad homoseksualai labiau sureikšmina seksualinės pasijos klausimus nei tradicinės seksualinės orientacijos žmonės, pasaulį pirmieji mato pro priaugusius neatplėšiamai prie odos seksualinės orientacijos akinius, jų antrasis galas yra tarsi labiau išopėjęs nei įprasta kitais atvejais, tačiau šiandien, jau atsitokėjęs nuo buvusių diskusijų, nebūčiau linkęs taip suabsoliutinti tokios determinacijos, mintydamas, kad galiausiai viskas priklauso nuo žmogaus, jo intelektinės ir dorovinės brandos, tačiau, kaip atrodo, pageidautinos ambasadoriaus pareigoms brandos taip ir nepademonstravo R.Gilchristas, dabar Lietuvoje greičiausiai atpažįstamas kaip negatyvių kontekstų herojus.
Jau girdisi kritikos balsai, kad dėl nuviliančios formuluotės Ukrainos narystės NATO klausimu vos ne kalčiausias yra G. Nausėda, nesugebėjęs panaudoti visus priimančios susitikimo dalyvius šalies prezidento įtakos svertus ukrainiečių lūkesčių didesniam užganėdinimui.
Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, koks šaršalas kiltų Lietuvoje, kaip G. Nausėda būtų maišomas su žemėmis, jeigu, ieškantis kelių išlaviruoti tarp scilės ir charibdės, LR prezidentas kažkam būtų pasirodęs kaip žmogus, pasipriešinęs kolektyvinei NATO valiai.
Žinia, principingasis Gabrielius Landsbergis savo kalboje Aljanso ministrams net neužsiminė apie Ukrainos priėmimo į NATO Vilniuje išryškėjusias kolizijas, nepraleidęs progos dar kartą pagrūmoti Kinijai.
Baigdamas šį pamintijimą, dar suspėjau pagalvoti, kad dėl teisybės reikia paminėti, kad čia negatyvioje šviesose linksniuotas ambasadorius R.Gilchristas kartą dalijosi TV reportaže pozityviomis emocijomis, pasakodamas apie malonų incidentą kelyje, kai, nuleidus jo važiojamai mašinai padangą, pagelbėjo iš paskos važiavęs kitas vairuotojas, paslaugiai pripūtęs nuleistą ambasados mašinos padangą. Tąkart niūrusis ambasadorius šypsojosi iki ausų, tryško džiaugsmu taip, tarsi jam pačiam kažkas būtų pripūtęs užpakalį…