Dievas mato, Valdemarą Klumbį visados laikiau vienu iš tų mūsų dienomis retai pasitaikančių istorikų, kurio tekstai ir pasisakymai viešojoje erdvėje yra verti išskirtinio dėmesio jau bent dėl to, kad jo ištaros paprastai kviečia diskutuoti, nesitenkinti vienpusiškai suformuluotomis išvadomis.
Jau esu turėjęs progą pastebėti, kad V. Klumbio išvados apie painiausius mūsų istorinės atminties klausimus neretai yra diskutabilios geriausia to žodžio reikšme kaip pastūmėjančios diskusijas toli į priekį, priduodančios pliūpsnį deguonies dėl ideologinių suvaržymų ir įsigalėjusių priešpriešų jau gęstančiam diskusijų laužui antilietuviškoje Lietuvoje. Tačiau šiandieninė šio nepėsčio istoriko publikacija „Farso komisija“ lrt.lt portale mane stipriai nuliūdino, sakau tai tikrai nesimaivydamas, su užstrigusia ašara gerklėje.
Neturiu ko pridėti prie to, kaip anas gana aršiai kritikuoja vadinamosios Desovietizacijos komisijos darbą, tiesą sakant, pats kol kas menkai išmanau tokios veiklos peripetijas, todėl neturiu pagrindo dėl nieko čia ginčytis. Tačiau tai, kad plėtodamas šią kritinės refleksijos temą istorikas užsipuola 1941 m. Birželio sukilimą ir ypač Kazį Škirpą pagal bjauriausius, konjunktūros nusususioje terpėje subrandintus, senokai jau perbrendusius ir papuvusius šablonus, ne juokais sugadino nuotaiką ir privertė nusivilti. Kas atsitiko, kad tarsi ir normalių refleksų žmogus staiga pradeda falšyvinti, tendencingai atrinkdamas faktus ir stojęs uoliai pūsti atgrasiausių Lietuvos niekintojų dūdą. Jo pasakojimas, kad jis tokiu vienpusišku užsiangažavimu siekia dieviškojo objektyvumu, gali pajuokinti net liūdesio ir melancholijos angelus dieviškajame chore, ne kitaip.
Taigi, galimai daug paaiškinanti yra ta aplinkybė, kad, kaip skelbia prierašas po minėtu straipsniu, V. Klumbys yra Istorijos instituto paskirtas dirbti toje dar neįsisteigusioje, bet išankstinį negero kvapelio šleifą jau įgijusioje Genocido tyrimo centro priežiūros institucijoje, pavadintoje Taryba, taigi jo straipsnelis iš pažiūros liudija tik tiek, kas anas gerai išmano konjunktūros dėsnius, persiima tokiais dėsniais kaip veiklos imperatyvais ir, kas be ko, yra lengvai prognozuojamas. Tačiau, kaip atrodo bent man, neretai pasikliaunančiam intuicija, viskas gali būti daug baisiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Negaliu atsikratyti įsivaizdavimo, kad V.Klumbys, kaip įžvalgus ir protingas žmogus, gerai supranta, kad Genocido tyrimų centro institucinę pertvarką tokiu pavidalu, kaip ją ruošiamas dabar vykdyti, užsakė žydų nacistai, taigi minėtos institucijos pertvarka bus plėtojama pagal nešvankiausių XXIa. mūsų artimiausioje aplinkoje padarų pageidavimą. Ar protingam žmogui pavyks neišprotėjus pakelti tokias perkrovas, a?
Visi prisimename epo pasakojimą apie tai tai, kaip burtininkė Kirkė, Helijo duktė, pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis, tačiau tikriausiai ne visi dar esame atkreipę dėmesį į tą aplinkybę, kad deivė, pavertusi vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus protą. O ar gali būti kas baisiau, kai tapęs kiaule, negali užsimiršti naujoje būsenoje, nes protas kaip nebereikalingas perteklius tokioje būsenoje, įgalinantis nustatyti distanciją tarp kiaulės ir žmogaus, visados įkyriai primena, kad galiausiai esi tik kiaulė?
Nežiūrint čia ką tik išsakytų fantasmagorinių prielaidų, vis tik ir toliau puoselėju viltį, kad būtent V. Klumbys galimai yra vienas iš tų žmonių, kurie gali padėti pralaužti tarp mūsų iškilusią nenusikalbėjimo sieną.
Kadangi V. Klumbys minėtame straipsnyje užsimena ir apie antisemitizmo pavojų, puoselėju viltį, kad kitą kartą tas pats V. Klumbys pakvies padiskutuoti klausimu – ar gyvuliškas, dvokiantis kanopomis antilietuviškumas, kurį Lietuvoje užaugino valdančioji klasė, yra mažiau pavojingas reiškinys nei antisemitizmas?
Tikriausiai V.Klumbys sutinka, kad LR Konstitucinis teismas turėjo pretekstą įsikišti į politinį procesą, apkaltindamas Remigijų Žemaitaitį pavojingu balansavimu ties antisemitizmo riba, tačiau – ar garbusis istorikas drauge nejaučia jokio diskomforto ir nuostolio dėl to, kad LR Konstitucinis teismas nematė jokio reikalo įsikišti, perspėdamas visuomenę, kad valdančioji koalicija veikia prieš Lietuvos Konstituciją, šiukščiai pažeisdama bazinį Konstitucijos postulatą, skelbiantį, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta ir, žinoma, konstitucinę nuostatą, kad lietuvių tauta yra aukščiausioji valdžia, t. y. suverenas?
Ar ko nors realiai verta yra tokia konjunktūros vėtrungė kaip šių dienų LR Konstitucinis teismas?
Ar garbusis autorius taip pat mano, kad „Nemuno aušros“ reitingus užaugino talentingas liaudies tribūnas R. Žemaitaitis, o ne tokie lietuvybės niekintojai kaip Arkadijus Vinokuras, o taip pat ir kai kurie mūsų autoriaus kolegos?..