Kaip atrodo bent man, jeigu Ingridos Šimonytės ir Gabrielius Landsbergio vadovaujama partinė gauja jau šiais metais nenužengs nuo politinės scenos į kapo duobę, šalyje pasklis toks politinio lavono dvokas, nuo kurio nebus kur pasidėti, bus baisiau nei užstoję vasaros karščiai, prižadinantys šiukšlyno kvapų įvairovę.
Balsavimas dėl vadinamosios specialiosios komisijos, sukurtos pražudyti politinius konkurentus, išvadų parodė, kad vadinamiesiems konservatoriams trūksta ne tik elementariausio padorumo, bet ir sveikos nuovokos. Ką jie apgavo daugiau nei save patį, kai šiandien, išgirdus gaujos atstovų postringavimus iš TV ekranų apie teisingumą, įstatymų viršenybę arba politiko atsakomybę rinkėjams, aplink nuvilnija juoko šuorai, o kartais pasigirsta ir kolektyvinis dantų griežimas.
Jeigu patriarchu tituluojamas Vytautas Landsbergis yra išsaugojęs dar bent lašelį sveiko proto, jis turėtų paraginti savo bendrapartiečius liautis tyčiotis iš žmonių, ne kitaip.
Kita vertus, net loštelėjau atgal galvą iš nuostabos, išgirdęs Gitano Nausėdos, atsakančio į žurnalisto klausimą, žodžius, kad jis išankstiniuose EP rinkimuose balsavo „ne už radikalus“. Ką anas vadina „radikalais“, ar kartais ne tuos, kaip šiandien tapo įprasta įvardyti neomarksistų maoistų žargone, kuriems dar rūpi lietuvių tautos išlikimo interesai ne mažiau nei tariama ar tikra ekonominė gerovė bei homoseksualių žmonių privilegijos pozityviosios diskriminacijos pavidale arba dar kitame įpakavime.
Jeigu tokia prielaida yra teisinga, peršasi išvada, kad prezidentas galiausiai palūžo ir pasirinko vidujai nugalėto personažo kelią, bandydamas įsiteikti jį niekinančiai valatkabruverizmo aplinkai. O gal tai ir yra visiems geriau, nes bent man neliks preteksto graudintis, matant kaip jie, nesirinkdami priemonių, siekia sumedžioti G. Nausėdos skalpą ir pasikabinti ant savo tvoros?
Dabar vyksta rinkimų į EP debatai – kas čia, nori nenori, pirmiausiai krinta į akis, net jeigu nesi prisiekęs stebėtojas?
Tarkime, matau Dainių Žalimą, Eugenijų Gentvilą ir panašius personažus, atrajojančius senus lozungus pagal jau žinomą anų laikų kompartijos instruktorių šabloną, gelžbetoninės konjunktūros profesionalus, kurie išrinkti į europarlamentą taptų ES duobkasiais, nes jie ir turi tą ypatingą sugebėjimą viską pražudyti savo sąmonės nykumu ir lėkštumu, o, iš kitos pusės, matau vadinamuosius „radikalus“, kurie kelia idėjas – kaip būtų galima išsaugoti ir atgaivinti ES, ją reformuojant ta kryptimi, kad ES struktūros nebūtų nukreiptos prieš tautų interesus?
Iš viso to, ką mačiu ir girdėjau tokiuose debatuose, labiausiai užbūrė mintis, kad, siekiant subalansuoti Sąjungos ir tautų interesus, bandant tą pačią Europos sąjungą iš unitarinės valstybės projekto šunkelio pasukti Tautų sąjungos keliu, būtina įkurti antruosius EP rūmus, kurie atstovautų tautų ir nacionalinių valstybių interesams. Tai nuostabi idėja, verta maždaug Nobelio premijos. O neminiu, neatsiklausęs, šią mintį išsakiusio žmogaus pavardės dėl to, kad piktavalis oponentas, taip pat ir paprasčiausias kvailys gali tuo pasinaudoti, bandydamas paskandinti vertingiausią pastarųjų metų, bet dar labai trapią idėją blogų asociacijų liūne, drauge mesdamas šešėlį ją išsakiusiam autoriui.
Kas be ko, SSRS Aukščiausiąją Tarybą (užrašau pavadinimą taip, kaip jis tuomet buvo ir užrašomas, t. y. iš didžiųjų raidžių) kaip neva aukščiausią valdžios instituciją sudarė (kaip buvo deklaruojama) du lygiateisiai rūmai – Sąjungos Taryba ir Tautybių Taryba. Žinoma, toks suskirstymas buvo pigi dekoracija, neveikiančio mechanizmo muliažas, nes, čia – ką daugiau būtų galima pasakyti apie visiems žinomus dalykus, – realiai neveikė joks tik žodžiais skelbiamo, sovietinėje konstitucijoje deklaruojamo parlamentarizmo sraigtelis, tačiau, iš kitos pusės matome, kad kažkokie tekstų rašytojai andai bent teoriškai suprato problemos mastelį, kai mūsų laikų marksistai jau nesugeba problemos aprėpti nei teoriškai, ne praktiškai.
Žinoma, pats skirtumas tarp Sovietų sąjungos ir Europos sąjungos yra milžiniškas, neaprėpiamas… Čia aš matau dar ir tokį skirtumą tarp SSRS ir klystkeliu jau tarsi ir ketinančios pasukti ES, kad Sovietų sąjunga buvo tautų kalėjimas arba net koncentracijos stovykla, o Europos sąjungos kaip unitarinės valstybės projekto puoselėtojai siekia pašalinti problemą tokiu stebuklingu tautiškumo niveliavimo ir tautinės savimonės gesinimo būdu, kai, nelikus tautoms, nebereikalingu tampa ir tautų kalėjimas.
Taigi, baigiant galima pasakyti dar ir taip, kad tokią ES, kuri yra suvokiama kaip kraštutinai nepalanki terpė tautos išlikimui, jūs, mieli ponai, įsikiškite į savo užpakalį ir užsprinkite ja pro antrąjį galą, tokios Europos Saulę pasikabinkite savo tualete kaip naktinę lempelę…
Mums tokia ES yra nereikalinga, ar ne?