Edvardas Čiuldė. Kaip pavadinti dabartinės Lietuvos politinio valdymo formą po pučo?

Man išpuolė proga sugalvoti triummoterato terminą, kuris vienu metu, įvertinat trijų Lietuvos ponių išskirtinį vaidmenį Lietuvos politinio valdymo moteriškame įkūnijime, buvo tapęs labai populiarus.

Truputėlį pyktelėjęs, kad garsūs žmonės šį terminą vartoja neminėdami mano, kuklaus žmogaus, autorystės, neseniai sugalvojau dar vieną, gretutinį užstojusio gyvenimo politinės charakteristikos terminą, naujai patikslinantį triummoterato apibrėžtį, nurodydamas, jog ta aplinkybė, kad minėtos trys moteris, savo rankose sukoncentravo milžiniškus valdžios išteklius, yra kilmingos damos, t. y. perės, leidžia jų įsismarkavusį valdymą Lietuvoje pavadinti triperiu, t. y. trijų perių valdymu.

Tačiau žodis „ triperis“ nėra naujas žodis, ar ne? Jeigu dabar pagalvojote, kad juokauju, galimai jūs esate teisūs, tačiau juokauju ne dėl to, kad triperis ir jo įvardijimai nėra naujas dalykas, bet dėl to, kad neva ėmiau ir įsižeidžiau dėl kažkokių niekų ašarų pakalnėje. Kita vertus, perspėti, kad juokauja, autorius mūsų laikais privalo, nes ne visi skaitmeninės eros jaunieji skaitytojai sugeba atsirinkti, kada kažkoks autorius iš tiesų juokauja, o kada liūdi, jeigu po sakiniu nėra ikonėlės, veido išraiška vaizduojančias emocines žmogaus būsenas.

Kaip dar tiksliau būtų galima pavadinti pastaraisiais metais Lietuvoje susiklosčiusią politinę sistemą, – apie tai pakalbėsim truputėlį vėliau, tačiau, kaip atrodo, visų pirma reikėtų pasiaiškinti, ar autorius tikrai nejuokauja, atviru tekstu užsiminęs apie Lietuvoje įvykusį ir beveik nepastebėtą pučą, kurį dėl to būtų galima pavadinti nematomu puču ar perversmu.

Kas čia nuostabaus, kad, pasikeitus valdančiajai koalicijai, šalyje daugelis dalykų persimaino, pakinta, nusidažo naujomis spalvomis? Tačiau po paskutinių rinkimų naujai suformuota valdančioji koalicija, vadovaujama trijų perių ar furijų, užsimojo pakeisti mūsų gyvenimo orientyrus taip radikaliai, kad stumiami pokyčiai ne tik jau neišsitenka galiojančios konstitucijos apimtyje, bet iš esmės yra užmanyti kaip konstitucinės doktrinos pakeitimas, atsižadant lietuvių tautos interesų prioritetizavimo, tarnystės tautai idėjos, renkantis nusisukimo nuo tautos kelius ar greičiau klystkelius.

Ar galima tai pavadinti išdavystės keliu? Kol kas tai pavadinkime revoliuciniais pokyčiais, kurie po legalių rinkimų skraiste apverčia mūsų gyvenimą aukštyn kojomis, užsimoja sunaikinti tai, kas buvo labiausiai brangintina mūsų istorinio vyksmo kelyje, saugoma kaip godotinos relikvijos.

Kad ir kaip vertintume nepriklausomybės laikų valdžias ir valdžiukes, visos jos didesniu ar mažesniu laipsniu, daugiau ar mažiau deklaratyviai ar nedeklaratyviai skelbė, kad tautinės tapatybės ir kultūros plėtojimas yra jų veiklos prioritetas, kai dabartinės valdžiukės ruporai jau trimituoja visam pasauliui žinią, kad lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros puoselėjimas yra didžiausias visuomenės pažangos stabdis.

Taigi, pokytis, kaip matome, yra toks ryškus, kad ji galime būti prilyginti bolševikų perversmui Rusijoje, didžiajai prancūzų revoliucijai su minuso ženklu arba, būtų dar arčiau tiesos, Mao inspiruotai kultūrinei revoliucijai, persimetusiai į valstybės idėją. Paprastai tokios revoliucijos atveda į reakcijos suklestėjimą, kraupų žmogaus dvasios nuosmukį ir kultūros sutemas.

Praeitą kartą diskutavome apie tai, kad valdžia turėtų būti tarpininke tarp valstybės idėjos ir piliečių, jog teisingai subalansuota valdžia turi atlikti maždaug tokią funkciją, kokia savo ruožtu graikų mitologijoje yra priskirta Hermiui su sparnuotaisiais sandalais, t. y. dievų tarpininkui, kuris atneša žmonėms dievų žinią, detaliai ją paaiškindamas ir interpretuodamas.

Kaip jau užsiminiau, Ingridos Šimonytės valdžia užtraukia sutirštėjusias kaip krekenas sutemas, tačiau jokiu būdu I. Šimonytės valdžia neatsisako tarpininkavimo sau pačiai misijos, yra išsiugdžiusi net tokių tarpininkų su žliugsinčiais kaliošais kohortą, kuri išnešioja nešvankios antilietuviškumo ligos užkratą po svarbiausias šalies institucijas.

Geriausiais pavyzdys čia yra toks Paulius Gritėnas, buvęs I.Šimonytės reikalų patikėtinis rinkimų į prezidento postą metu, vėliau, regis, draugiškai (kaip išbandytas ideologinėse kovose patarėjas) perleistas Vilniaus universiteto (VU) rektoriui Petrauskui, kuris savo ruožtu jau tiesiogiai įgarsina žodžius, kad lietuvybės puoselėjimas yra kliūtis pažangai ( saugokis, Europa!).

Jeigu toks Vladimiras Leninas Uljanovas andai ragino, kad revoliucinio perversmo metu visų pirma reikia užimti paštą ir telegrafą, I. Šimonytė, kaip atrodo, gerai supranta, kad šiandien, organizuojant nematomą valstybės perversmą, daug svarbiau yra apturėti universitetus su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, siekiant panaudoti jų išteklius perversmininkų interesams.

Kas atsitiko su VU, visi gerai žinome, tačiau spėčiau, kad netrukus panaši procedūra bus pakartota ir Vytauto Didžiojo universitete, parašiutu čia nuleidus tokį Žalimą kaip, degradavusios valdžios požiūriu, tinkamiausią kandidatą kituose rektoriaus rinkimuose.

Tokį įsivyravusį šiandien Lietuvoje politinės kultūros tipą su glitėnų tarpininkavimu pavadinkime glitėnizmu, jeigu manote, kad pavadinti šitokį nuosmukį glitėnokratija vis tik būtų pernelyg stipru. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, viskas čia tampa neapsakomai glitu, kitaip nepasakysi.

Ar sakote, kad nedera taip baisiai peikti savos šalies valdžios prasidėjusio žiauraus karo kontekste?

Tačiau, kaip atrodo, tik netramdomas pasišlykštėjimas tokia valdžia, kuri bando įtikinti, kad tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos kliūtis, gali padėti išsaugoti mums dvasios budrumą ir ryžtą ginti savo Tėvynę bei valstybės nepriklausomybę užstojusių negandų metu.

5 9 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Anglų kalbos mokytojas

Atsimenu, kaip ponas glitėnas kartą kalbėjo angliškai ir žodį exaggerate pasakė „igzegereit“ (o reikia sakyti „igzedžereit“) 🙂

Liūnas, nes blaivus

Dar jis kažkada radijo laidoje save apibūdino esantį „klasikiniu liberalu”. Net žagtelėjau tuomet, prisimenu iki dabar.

Juozas

o kitas ponas žurnalą Time pavadino vos ne Tymais – taip ir tarė „Time”.

Pamastymas

…triperis ir glitenas….gerai sumislyta…,taikliai.Sveikinu Edvardai.Tik ismesk ‘uzmanyma’,labai jau netaisyklingas priesdelis cia..

vyras vaikelio veidu.

nesupratau ,bet labai įdomu.

123.

nieko nesupratau,bet labai įdomu.

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top