Edvardas Čiuldė. Kaip sparčiai ritamės į 1984-uosius?

Atkreipsiu dėmesį, kad šįkart klausiu ne to, kur ritamės, kas daugmaž yra akivaizdu, o – kokiu tempu artėjame prie moralinio bankroto ir žmogaus idėjos galutinės dekonstrukcijos?

Tačiau drauge nuraminsiu, kad dauguma iš jūsų jokio diskomforto dėl tokių pagreitėjimų ir galutinio pažangizmo tikslo įgyvendinimo tikriausiai ir nepajus, kaip ta šaltakraujė varlė, kuri, vandens temperatūrai kylant palaipsniui, išvirė gyva daug nesikankindama.

Net nesu iki galo tikras dėl to, kad mums primetama diskusija dėl homoseksualų teisų prioritetizavimo yra svarbiausias dabartiniu momentu vadinamojo pažangizmo uždavinys. Kartais kyla įspūdis, kad LGBT bendruomenė pažangizmo tikslų įgyvendinimo perspektyvoje yra suprantama kaip patrankų mėsa arba, jeigu leisite, kaip ta kiaulių banda, kuri užvaroma ant minų lauko, taip siekiant išminuoti naujas perėjas pažangizmo kelionėje (palyginimas su kiaulių banda yra tinkamas šiai situacijai figūrinis posakis, neturintis nieko bendro su noru įžeisti kitą žmogų). Taigi, kaip atrodo, daug svarbiau čia nei gėjų ir lesbiečių išlaisvinimo iš kompleksų pasiryžimas yra daugumos kantrybės išbandymas, nuosekliai keliant temperatūrą ir drauge tokiu būdu ugdant lengvai lipdomą, išplėtoto paklusnumo varianto, tobulai pritaikomą prie lozungų žmogų.

daugelis iš mūsų jau nuleidžia rankas, palaimingai užsnūsdama pašildyto vandenėlio voniose.

Nesunku pastebėti, kad šiandien dar kol kas dauguma keikiasi, spjaudosi, visą tą neomarksistinio pažangizmo idėjų komplektą vadindama marazmais, tačiau nemato reikalo (pernelyg žema?) veltis į diskusijas su marazmatikais, kas savo ruožtu rodo, kad daugelis iš mūsų jau nuleidžia rankas, palaimingai užsnūsdama pašildyto vandenėlio voniose.

Neatsitiktinai, ką kartoju nuo seno, didžiausiu vadinamojo pažangizmo priešu yra vaikai, kurie gimsta nepaveldėję ideologinės indoktrinacijos biologiškai, kas savo ruožtu įpareigoja pažangizmo adeptus pradėti sunkų, nukreiptą prieš žmogaus prigimtį darbą iš naujo, kartoti ciklą. Ar tobulėjant technologijoms bus išrastas būdas gimdyti vaikus kaip mažus suaugusius su įskiepytomis pažangizmo ideologinio balasto smegenimis, – nežinau…

Jeigu būčiau gėjus ar lesbietė, iš visų jėgų įsiręžęs protestuočiau prieš bandomą visuomenei primesti nuomonę, kad neva dėl mano interesų tenkinimo yra iš naujo prikeliami milžiniški cenzūros pajėgumai, steigiama anksčiau neregėtų užmojų minčių policija, kastruojami ar dar kitaip žalojami vaikai, taigi mirtinai pykdamas nesutikčiau su man primetamu naujojo totalitarizmo šauklio vaidmeniu, gerai suprasdamas, kad tai gali užauginti nebevaldomą neapykantą.

Tačiau tikriausiai nesu visiškai teisus, anksčiau užsiminęs, kad diskusija dėl neomarksistinio plauko pažangizmo idėjų toksiškumo nevyksta dėl mūsų vangumo. Kaip atrodo, diskusija akis į akį čia neįmanoma iš principo, nes jie vengia tokios diskusijos kaip velnias kryžiaus, sukdami savo akis į šalį nuo mūsų žvilgsnio, be perstojo kartodami savo mechaninius užkeikimus neaiškiu adresu. Apkurtinti ar atbukinti jiems, kaip atrodo, yra svarbiau nei įtikinti, taigi pažangizmas greičiausiai plinta ne idėjų apyvartos, o lašeliniu būdu.

Ar gali nauji pažangizmo užkeikimai, net ir skambantys nekaltai, apgauti mums, senus apšaudytus žvirblius?

Štai delfi.lt portale kabo skelbimas, kad nuotoliniu būdu čia bus organizuojama tvarumo, įtraukties ir įvairovės konferencija, kurioje bus svarstoma – kokie pokyčiai mūsų laukia ir kaip verslas tam turi ruoštis?

Kažką galbūt privers sunerimti tai, kad skelbimą puošia Sabatauskaitės nuotrauką, tačiau ir be to mums yra labai gerai žinoma, kad su įtraukties, įvairovės ir tvarumo lozungais pažangizmas šiandien bando perimti verslą į totalinės ideologinės kontrolės rankas, šitaip zombiams siekiant užsiauginti raumenis kovoje prie žmogaus prigimtį ir sveiką protą.

Kaip jau sakiau, pažangizmas plinta ne tiek idėjų apyvartos būdu, kiek atslenka kaip rūkas, kurio iš kiemo su šluota neišvaikysi Tačiau nėra jokios pareigos mums įsileisti tokį rūką į trobą ir sielą, ar ne?

tokiu atveju yra praminga rinktis kitas, tarkime, partizaninės ar pusiau partizaninės kovos priemones.

Kita vertus, jeigu nėra galimybės susiremti tokiame kare akis į akį, laimėti ar pralaimėti sąžiningoje dvikovoje, tokiu atveju yra praminga rinktis kitas, tarkime, partizaninės ar pusiau partizaninės kovos priemones.

Net jeigu jie yra aktyvistai, o mes – pasyvistai, tai dar jokiu būdu neužtikrina jų pergalės.

Pažangizmo ruporai greitai užspringtų, darniai riedėję ratai užklimptų, infrastruktūra pradėtų rūdyti ir byrėti, prismirdęs bokštas nuvirstų, jeigu kiekvienas iš mūsų padarytų bent menkiausią judesį, rodantį nenuslūgstančią alergiją žmogaus prigimčiai priešiškai, nesmagumą platinančiai ideologijai, galiausiai bylojant apie tai ne tik iš aukštų tribūnų, bet ir kasdienybėje, tarp gatvės žmonių, turguje, visuomeniniame transporte, šeimoje ir kitur, užnuodijant tokiu mūsų smulkmeniškumu jiems žemę po kojomis. Kaip sako Parmenido mokinys Zenonas, iš be galo mažų dalykų susideda be galo didelis daiktas.

Ne vieną kartą mokslinėje ir populiarioje literatūroje esu diskutavęs apie Zenono aporijas, tačiau, kaip atrodo, dabar pradėtas pokalbis yra tinkamiausiai vieta prisiminti Parmenido mokinio suformuluotą neišsprendžiamą minties paradoksą „Lėtesnio nepavys nė pats greičiausias“. Dabar jau tai būtų galima suprasti ir kaip savotišką pasakėčią.

Garsusis antikos filosofas Zenonas, vengdamas įkyrėti, nekartojo iš naujo savo mokytojo Parmenido užkeikimo, kad būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, bet pabandė parodyti į kokius neišsprendžiamus prieštaravimus (aporijas) galime įsipainioti, jeigu atsainiai žiūrime į Parmenido filosofijos ištaras.

Taip numačius Parmenido filosofijos palikimo populiarinimo kryptį, Zenono pastangų dėka mąstymo istorijoje tarp kitų atsirado aporija „Lėtesnio nepavys net pats greičiausias“, dar kitaip vadinama galvosūkiu apie greitakojį Achilą, kuris niekados nepavys lėtapėdžio vėžlio.

Kokios aplinkybės čia nurodomos prasidedant logiškai neišsprendžiamo prieštaravimo lenktynėms?

Na, besivejančiam, nors ir greitesniam, reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, iš kurios tos laiko dalies pradžioje pajuda priekyje esantis, nors ir lėtesnysis. Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks minėtą vietą, antrasis savo ruožtu pajudės į priekį tam tikrą atstumą erdvėje. Taigi, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs, o, be to, dalūs iki begalybės, Achilas lenktynių tiesėje galbūt kada nors beveik, jau visiškai beveik prisivys vėžlį, atsidurs šalia jo be galo arti, bet pirmasis vis dėlto niekados nepavys antrojo, juolab nėra jokių galimybių greitesniajam pralenkti lėtesnį.