Edvardas Čiuldė. Kam nelinkėčiau švęsti Vasario 16-osios?

Premjerės Ingridos Šimonytės aplinkoje subrendo ir tapo plačiai žinoma geniali idėja, kad neva tautinės lietuvio tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis. Neturiu jokių duomenų, kad galėčiau paneigti, jog ši mintis yra giliausias pačios I.Šimonytės įsitikinimas, kurį įgarsino patikimas nomenklatūrinis asmuo.

Čia taip pat yra valkiojama nuomonė, kad lietuvių tautinė kultūra yra reakcingas reiškinys.

Be jokios abejonės, tokių minčių sutelkta bendruomenė pagal tą pačią loginę seką neturėtų kaip šventės minėti Vasario 16-osios, nes Vasario 16-osios Lietuva tautinės tapatybės ir kultūros puoselėjimą bei valstybės nepriklausomybę laikė aukščiausiaisiais tikslais. Pasakius a, būtina pripažinti ir b, iš to, kas buvo pasakyta apie tautinės tapatybės reakcingumą, seka, kad Vasario 16-osios Lietuvos atmintis yra pažangos stabdis.

Kaip dabar mums suprasti, kad tie patys žmonės, kurie Vasario 16-osios nelaiko švente, dalyvaus vyriausybės organizuotuose šios šventės minėjimo renginiuose kaip svarbiausi svečiai arba net organizatoriai. Toks susidvejinimas yra pavojingas sveikatai, gali sutrikdyti skrandžio veiklą, užjauskime juos!

Ar nenukenčia šventės dvasia, kai šventinio posėdžio organizatoriai ir svarbiausi minėjimo dalyviai yra priversti taip baisiais veidmainiauti?

Kaip visi matome, tokie valdiški bedžiaugsmiai minėjimai gali įvaryti nuobodulį net tyros širdies ir linksmų plaučių tautiečiams bei bendrapiliečiams. Gal išties visiems išeitų į sveikatą, jeigu šios Seimo kadencijos metu, kol valdžioje dominuoja antitautinis nusiteikimas, Vasario 16-osios šventimas būtų suspenduotas. Taip apsaugotume šią brangią lietuviui šventę nuo maro užkrato, ar ne?

Toks susidvejinimas ne tik yra pavojingas skrandžio ar kitų vidaus organų veiklai, bet savaime, kaip atrodo, yra šizofrenijos simptomas, gali lemti šizokratijos kaip valdymo formos įsitvirtinimą, kai lietuvių tautos vardu valdo tokie nususėliai, kurie buvimą lietuviu laiko atsilikimo požymiu.

Kas ne kas, o Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjas ir vienas iš prezidentų Antanas Smetona labai gerai suprato, kad kelis kartus prie išnykimo slenksčio stovėjusiai lietuvių tautai tautinės savimonės puoselėjimas yra nepalyginamai svarbesnis dalykas nei gausesnių populiacijų tautoms, pratęsiančioms savo buvimą paprastuoju būdu. Tai tikriausiai visų pirma turėtume prisiminti, švęsdami Vasario 16-ąją, a?

Kitas klausimas, kodėl taip skuba, nerimsta, net nesimaskuoja, krečiami skubėjimo drugio, tie, kurie aukščiausiuoju valdžios tikslu laiko lietuvių tautos pastūmėjimą į susinaikinimą, tokiu būdu atlaisvinant gyvybinę erdvę kitų tautų klestėjimui.

Nežinau nežinau… Tačiau jeigu leidžiamės būti vedami tokia linkme, tikriausiai ta pati šizofrenija yra giliai įsiėdusi į mūsų prigimtį arba mūsų gyvenimą vis dar vairuoja baudžiauninko kompleksai…