Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.
Praeitą kartą išsakiau ne tik savo atskirąją vienišiaus nuomonę, bet, kaip atrodo, ir nemenkos dalies žmonių pageidavimą apie tai, kad Šeimų sąjūdžio žinomi, siejami su šio judėjimo atsiradimu žmonės viešai išsakytų savo požiūrį į karą Ukrainoje be jokių išsisukinėjimų, labai aiškiai deklaruotų savo poziciją dėl putininės Rusijos agresijos.
Tokio aiškumo poreikis iškyla dėl to, kad kai kurie Šeimų sąjūdžio organizatorių pareiškimai apie Europos viduryje prasidėjusį karą sukėlė nejaukių abejonių: ar jų didesniu ar mažesniu laipsniu kontraversiški pasisakymai šia tema yra tik dėl žioplumo ir intelektinio nuovargio į viešumą prasprūdę atsitiktiniai žodžiai, ar sąmoningai pasirinkta didžiosios priešpriešos pusė, išduodant žmogiškumo idealus ir europinės civilizacijos priesakus. Kaip atrodo, čia iš tiesų yra tas atvejis, kai trečiojo kelio nėra.
Artūro Orlausko pavėjui pasakyti žodžiai apie tai, kad Lietuvai pasižadėjus aprūpinti visus karo pabėgėlių ukrainiečių vaikus priežiūros paslaugomis vaikų darželiuose, tų vietų darželiuose gali pritrūkti lietuvaičių vaikučiams pabiručiams, tarsi ir nėra tendencingas tiesos iškraipymas, juolab nėra piktavališkas melas.
Iš tiesų, su darželiais Lietuvoje, o ypač Vilniuje buvo blogai dar iki karo. Greičiau A.Orlausko dabar išsakyti žodžiai apie vietų trūkumą darželiuose yra tokia gremėzdiška, perteklinė, verčianti iš gėdos prieš kovojančią ukrainiečių tautą raudonuoti tiesa, kad melas čia būtų geresnė išeitis. Dar geriau būtų tokiais atvejais patylėti.
Kita vertus, čia svarbiausias dalykas yra tikrai ne tai, nuvylė kažką ar nenuvylė A.Orlauskas kaip žmogus, sugebantis persikūnyti į skirtingus personažus, o būtent tai, kad jo nuo liežuvio nusprūdę vargani žodžiai teikia gerą pretekstą neprieteliams su nauju užsidegimu pradėti judėjimo už šeimos vertybes kompromitavimo vajų. Taigi galima pasakyti ir taip, kad komikas čia pasitarnavo homikams, visokeriopa to žodžio reikšme.
Dėl teisybės reikia prisipažinti ir drauge prisipažinti, kad apie tokį net mano, storaodžio žmogaus, sąžinę užgavusį labai liūdną žinomo komiko pasisakymą sužinojau iš delfi.lt transliacijos, kur, be visa ko kito, buvo prikalbėta daug niekų, taigi, galima daiktas, čia percituojami A.Orlausko žodžiai taip pat buvo išvilkti iš konteksto.
Kas be ko, A.Orlauskas nėra mano herojus, tačiau net ir labai norėdamas anas savo atgrasumu negalėtų prilygti minėtoje laidoje dalyvavusiam žurnalistui Vytautui Bruveriui, kuris ten, daug nesivaržydamas, pareiškė, kad tokie kaip Orlauskas yra gyvuliai. Ar ne per stipriai pasakyta, a?
Tačiau tai dar ne pabaiga, tam pačiam V.Bruveriui priduriant, kad neva didžiausia problema yra net ne Šeimų sąjūdžio organizatoriai su savo pasisakymais, o tai, kad jiems Lietuvoje pritaria masės žmonių. Toliau turėtų sekti nepermušama loginė išvada, kad didelės masės žmonių Lietuvoje yra gyvuliai, ar ne?
Kas yra tas A. Bruveris, pasikėlęs virš masių, kas jį taip ryškiai išskiria iš minios, kokiais išskirtiniais bruožais jis pasižymi ar yra pažymėtas? Gal jis laiko save tokiu išskirtiniu dėl to, jog, tarkime, yra kažkaip apipjaustytas? Priminsiu, kad tas pats V.Bruveris neseniai pareiškė, kad Azovo pulko didvyriai yra neonaciai.
Ne, tikrai nenoriu įpiršti klaidingos nuomonės, kad minėtas Lietuvos žurnalistas palaiko Putino pusę, tačiau ir Lietuvos pusė, kaip atrodo, jam realiai nerūpi, ant to, manding, yra pasiryžęs nusišvilpti su palengvėjimu, puoselėdamas savo nedeklaruotą įsipareigojimą kažkokiai mistinei trečiajai, jeigu būtų galima taip pasakyti, pusei. Geriausiu atveju tai reiškia, kad šalia melo atsiranda padalinta arba, kitaip tariant, dviguba tiesa.
Žinia, nuosmukio epochoje, mūsų nusususiais laikais ryškiausia šviesa užsiplieskė didvyrio Volodymyro Zelenskio žvaigždė. Nuostabu yra dar ir tai, kad ukrainiečių nacijos pakilimui iki savo aukščiausio taško ir kovos prieš pašlemėkus mobilizacijai vadovauja žydų tautybės žmogus. Dėl to didelė garbė yra ne tik ukrainiečiams, bet ir žydams.
Savo ruožtu tai pastebėjus, dar nesmagiau tampa dėl badančio akis mūsų pakrantėje kontrasto, kad Lietuvoje bendrapiliečiai žydai labai retai, švelniai tariant, palaiko lietuvių tautines aspiracijas. Tai būna ne dažniau nei iškritęs sniegas per vasaros karščius. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje blogai savo pareigas atlieka apipjaustytojai, kurie įsismarkavę nurėžia dar ir pusę smegenų ar nupjauna sąžinės dalį?
Kaip vis gerai žinome, dalinės sąžinės nebūna, pradėjus sąžinę dalinti, ji yra paprasčiausiu būdu sunaikinamas. Tai labai tiksliai pastebi Kyivo meras Vitalijus Kličko, sakydamas, kad panašiais atvejais reikia prisiminti, kad moteris negali būti nėščia tik iš dalies, ji – arba yra nėščia, arba ne nėščia.