Pats nežinau to, kokiuose leidiniuose, portaluose ar forumuose savo pozicijas apie gyvenimo aktualijas paprastai išsako Šeimų sąjūdžio organizatoriai, tačiau jau ne pirmą kartą girdžiu kitų žmonių patikinimus, kad pastaruoju metu vadinamieji maršistai deklaruoja labai jau savitas kontroversijas apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, tokiu būdu tarsi ieškodami šiuo klausimu labiau subalansuotos tiesos nei tenkinamės dauguma iš mūsų, be jokių išlygų smerkiantys agresorių bei demonstruojantys savo pasišlykštėjimą Putino režimu.
Jeigu taip ir yra iš tiesų, pats laikas būtų daryti išvadą, kad Šeimų maršų, budinančių visuomenę, idėja buvo labai gera, tačiau tos idėjos įgyvendintojai, kaip parodė naujosios aplinkybės, yra pasitikėjimo nekeliantys, nelabai protingi žmonės, švelniai tariant, o iš tiesų – kaip reta dideli mulkiai, kraupūs nevykėliai, kurie kompromituoja idėją ir gali pastūmėti visuomenę į priešingą pusę.
Kad ir kaip žiūrėtume, visuomenėje šiandien tik baisų pasidygėjimą, nieko daugiau, turėtų sukelti, tarkime, toks apgailėtinas Orlausko nuogąstavimas, kad valdžia pasižadėjo priglobti karo pabėgėlių vaikus darželiuose, kai tų vietų darželiuose neva trūksta lietuvių šeimoms…
Kodėl Šeimų sąjūdžio idėja kaip tokia vis tik mums yra taip svarbi, kad ją privalu būtų puoselėti savo širdyse net ir tokiu atveju, kai formalūs judėjimo lyderiai galimai susimovė didesniu ar mažesniu laipsniu?
Ne pro šalį dar kartą bus pastebėti, kad nepriklausomos Lietuvos viltis per visas okupacijas buvo išsaugota ir visų pirma puoselėjama lietuviškoje šeimoje, sukūrusioje apsaugos kiautą ideologinio kvailinimo atmosferoje.
Nepriklausomos ir laisvos Lietuvos idėjos gyvastingumo užtikrinimui sunkiausiais laikais šeima davė nepalyginamai daugiau nei galėjo ar net privalėjo duoti net ir okupuotame krašte veikusi bendrojo lavinimo mokykla, universitetas ar kūrybinės sąjungos, jeigu norite, šeima čia laisvės labui nuveikė ne mažiau nei partizanų kova ir atvirai į priešpriešą stoję disidentai.
Todėl, kaip atrodė man bent iš pradžių, pačių daiktų prigimtį ir mūsų istorinę patirtį atitiko tai, kad šeimos vėliava buvo iškelta iš naujo, kai mūsų laisvame krašte prasidėjo žiauri ideologinio kvailinimo kompanija, siekiant primesti įsitikinimą, kad homoseksualas yra patobulintas žmogus, o jo interesų stūmimo priešpriešais daugumos žmonių interesams laipsnis yra pažangos rodiklis (labai simptomiškas atvejis, kai dzūkas iki kaulų smegenų, visus savo išvedžiojimus neretai bandantis pritemti prie savo žmonos kaip savotiško Kindziulio atsitiktinių posakių, taigi, kaip atrodo, neįtikėtinai karštai ją mylintis, žurnalistas, toks Romas Sadauskas-Kvietkevičius taip įkvėptai įtiki naująją ideologema, kad ir mums bando įpiršti nuomonę, kad neva heteroseksualūs vyrai yra primityvūs, nešvankūs ir nešvarūs padarai, drauge palikdamas daug laisvos vietos įsivaizdavimui, kad štai gėjus jau stovi ant aukštesnės išsivystymo pakopos ir kvepia pakalnutėmis).
Kas be ko, nesunku būtų sutikti su raginimu palikti tuos vargšus homoseksualus ramybėje, jeigu jie apsiribotų tik savo išgalvotų teisių gynimu, nežiūrint to, kad toks papildomų teisių seksualinėms mažumoms suteikimo konceptas teisinėje visuomenėje, skelbiančioje visų žmonių lygybės prieš įstatymą imperatyvą, yra kažkoks teisinis atavizmas. Tačiau, kaip atrodo, tikrai neturime teisės užmerkti akis prieš tai, ką čia sąlyginai pavadinsime visuomenės santykių nuožmios homoseksualizacijos sukeliamais šalutiniais veiksmais ir uždelsto veikimo padariniais.
Stumiama į priekį vadinamųjų pažangiečių kova už homoseksualių žmonių teises Lietuvoje yra neatskiriamai susijusi su antilietuviško nusiteikimo puoselėjimu, yra tiesiogiai proporcinga tautinio sąmoningumo naikinimui ir atvirkščiai proporcinga kitų žmonių pastangoms trūks plyš palaikyti tautinio sentimento gyvastingumą. Įsisąmonintas antilietuviškumas vadinamųjų kovotojų už specifines žmogaus teises gretose pastaruoju metu pasiekė tokią kraštutinę ribą, kad jau yra pagrindas sakyti, jog jų veikla Lietuvos naikinimo kryptimi lenkia net pokario stribus.
O klausimą – kodėl tokie tarsi iš pirmo žvilgsnio nevienarūšiai reiškiniai kaip homoseksualo pasija ir antilietuviškas nusiteikimas yra taip tampriais susiję tarpusavyje priežastiniu ryšiu, – paliksiu svarstyti psichoanalitikams. Tokia priklausomybė matosi net plika akimi arba, tiksliau tariant, skaudžiai, bado akis, tačiau čia nepamaišytų ir teorinis giluminės psichologijos paaiškinimas.
Ne pirmą kartą atkreipsiu dėmesį ir į tai, kad vadinamieji pažangiečiai ir laisviečiai, mojuojantys vaivorykštinėmis vėliavomis, vis dažniau, taškydamiesi pykčio seilėmis, pasisako už didesnį visuomenės gyvenimo varžtelių užveržimą, ragina persekioti kitaip truputėlį pažangą suprantančius, tautiškumo dvasią kviečiančius puoselėti kitaminčius, daro viską dėl to, kad išgalvotais pretekstais būtų luošinamos demokratijos procedūros, ribojamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kodėl taip, a?
Ar ne keistą, kad šiandien prieš demokratijai turinį suteikiančią laisvės idėją ir nuomonių įvairovę labiausiai aršiai pasisako tie, kurie, jeigu spręstume pagal tai, kaip jie yra linkę pasivadinti, turėtų laisvę laikyti labiausiai proteguojama vertybe? Ieškant atsakymo į šį klausimą, mums taip pat praverstų gilesnė nei šiandien įprasta sociologinė refleksija.
Savo ruožtu, priminsiu ir tai, kad aš pats, kaip šioks toks kultūrologas, metai iš metų kartoju, jog nuožmi homoseksualizmo ideologija ne tik kvestionuoja moralinę pasaulio tvarką, bet ir tiesiogiai naikina Europos idėją, siekia išmušti mums iš po kojų kultūrinį pagrindą, leidusį atsirasti Vakarų civilizacijai, bando sutrikusius žmones pastūmėti į kelionę niekur nevedančiais šunkeliais.
Kas dar negirdėjo apie tai, kad vadinamieji pažangiečiai su vaivorykštės spalvų apatiniais didžiausiais savo priešais laiko platonizmą ir Krikščionybę? Taigi neatsitiktinai taip apsigimusi mūsų dienų pažangos ideologija ir aukštoji kultūra yra priešingos viena kitai stichijos, neatsitiktinai vadinamasis pažangizmas tampa viena iš lėkšto popsinimo atmainų.
Dievas mato, tikrai negalvoju, kad toks lėkštas užsiangažavimas yra kažkas panašaus į vėžinį susirgimą, piktybinio auglio, kurį reikėtų pašalinti, suvešėjimą, tikrai nesu homofobas kraštutinai negatyvia to žodžio reikšme. Greičiau tokį mūsų dienų agresyvų popsinimą, apsiginklavus vaivorykštės vėliavomis, būtų galima prilyginti II tipo diabetui, kai organizmas yra sunaikinamas ne iš karto, o laipsniškai, po truputį, tarsi ir nepastebimai, bėgant metamas. Tokiu metodišku laipsniškumu pasižymi ir vadinamasis mūsų dienų pažangizmas, diena iš dienos naikinantis Europos idėją, o, užstojus drastiškų išbandymų metui, pravartu bus prisiminti dar ir tai, kad žmogaus teisių doktrinos homoseksualizacija potencialiai turi tendencija tapti nacionalinio saugumo erozijos faktoriumi.
Taigi, kaip sakoma tokiais atvejais, nereikėtų išpilti kūdikio iš vonios su nešvariu vandeniu arba dar geriau būtų, kad Šeimų sąjūdžio vadai neieškotų sliekų užpakalyje (kažkaip čia mane patraukė prie neskoningai išdėvėtų posakių) ir viešai paskelbtų savo požiūrį į karą, tokiu būdu gelbėdami savo veidą, jeigu dar yra ką gelbėti. Tai ką mes įsiręžę kartai vadiname pertekline tiesa, neretai būna tik nesmagi apgaulė, papudruotas tiesos surogatas.
Jeigu norite, štai dar toks pavyzdys: neseniai garbusis A.Jokubaitis mestelėjo, kad sovietmečiu buvo didesnė cenzūra nei Putino laikas. Visų mėgstamas ir gerbiamas profesorius pasakė tarsi ir gryną tiesą, tačiau tokia perteklinė tiesa greitai susinaikina pati savaime, mums netrukus pastebint, kad šiandien putininėje Rusijoje už nepagarbų posakį apie rusų kariuomenę žmogus gali būti įkalintas 15 metų, ko nebūdavo net Brežnevo laikais, mums su pasismaginimu dergiant komunizmo idėjas.
Kitas dalykas, prašyčiau nesumaišyti, yra įsipareigojimas išsaugoti blaivų protą, neužsiliūliuoti įstabiame svajingume.
Pastaruoju metu su dideliu nerimu pagalvodavau apie tai, kad mes, užburti didelio noro, labai nekantraudami, pernelyg anksti skelbiame apie Putino pralaimėjimą visuose karo frontuose, tokiu būdu didindami frustracijos galimybę, jeigu toliau kažkas daugiau ar mažiau įvyktų ne taip, kaip buvome suplanavę ir tikėjomės. Tačiau apie tai labai tiksliai, sudėliodamas visus taškus parašė Vladimiras Laučius, ačiū jam už tai!
Įsibėgėjus pokalbiui apie tiesą, prisiminiau, kad šia tema Ukrainos užpuolimo kontekste bandžiau išsakyti savo nuomonę dar tais liūdnais 2014 metais, kai viskas prasidėjo. Toliau pateiksiu visą jau publikuoto straipsnio tekstą, skaitytojui leisdamas nuspręsti – keičiasi ar nesikeičia vieno ir to paties žmogaus požiūris į tiesą, bėgant metams.
*****
Kažkada Aristotelis į apyvartą paleido skrają frazę: Platonas – draugas, bet tiesa yra dar didesnis draugas. Lotyniškasis pasaulis išsivertė taip: amicus Plato, sed magis amica veritas. Prabėgus krūvai amžių, žiūrint iš šiandienos perspektyvos vis tik nesame tikri, kad Aristotelio tiesa yra didesnė už Platono tiesą, kad neva mokinys praaugo mokytoją. Priešingai, – kaip atrodo, Aristotelis taip ir nesugebėjo nusikirpti bambagyslės, jungiančios jį su Platonu, taigi ir minėtas šūkis, sakyčiau, liudija mokinio kompleksus ir poreikį pasidrąsinti labiau nei tiesos išaukštinimą.
Nesakau, kad šis posakis yra klaidinantis, ydingas, netinkamas jokiu atveju. Išties, neduok Dieve tokios situacijos, kai reikėtų rinktis tarp draugo ir tiesos. Tačiau dažniausiai ši frazė vis tik yra vartojama siekiant pateisinti savo abejingumą, nusisukimą nuo draugo, priesakų užmiršimą.
Be to, ši tezė negali būti laikoma taisykle, nes paprastai tiesa kaip tik žmones jungia, o išskiria melas. Taigi leiskite jau tolesniems mūsų pasvarstymams išeities tašku pasirinkti kardinalią senosios ištaros modifikaciją, skelbiančią, kad draugystė yra besąlyginis gėris, o tai, ką taip drąsiai esame linkę vadinti tiesa, dar turi būti patikrinta – ar po iškilmingu vardu nesislepia tik įnoris, ne iki galo pagrįsta nuomonė.
Kartais dabar jau ir mūsuose sakoma, kalbant apie Ukrainos įvykius, kad esą patys ukrainiečiai nėra šventi. Tiesą sakant, kokių nors tokio „nešventumo“ įrodymų nėra pateikiama, tačiau, regis, taip sakančiam svarbi yra užkeikimo terapinė funkcija, suteikianti progą apraminti sąžinę, neramią, labai neramią dėl to, kad ne viskas yra daroma gelbstint Ukrainą iš baisios negandos, leidžiant ją maitoti išgamoms.
Vienas šaunus lietuvis, užimantis aukštą postą eurobiurokratijos gretose (pavardės neminėsiu dėl nepalankaus konteksto), prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, paporino maždaug taip: tegu jie patys ir išsiaiškina, Europai nėra čia ko kištis. Žinoma, vėliau retorika keitėsi, nes Europos viršūnės tokioje akivaizdžioje begėdystėje negalėjo apsimesti nieko nematančios (neutralumas šiuo atveju būtų ne mažesnė begėdystė nei agresijos aktas), tačiau, manding, ne vienas iš jų, lemiančių mūsų likimą, privačiai pasiliko prie tokios nesikišimo nuomonės.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žmogiškųjų reikalų aptarime tiesa ar Tiesa reiškia truputėlį ką kitą nei gamtamokslio tiesa, kurios svarbiausias bruožas, neabejotina, yra metodinėmis procedūromis užtikrinamas objektyvumas.
Žmogaus tikrovės ir visuomenės reikalų aptarime toks stebėtojiškas neutralumas ir sterilumas, tarsi apžvelgiant visą plotą pro periskopą už fronto linijos, neįmanomas, čia tiesa didesniu ar mažesniu laipsniu įgyja įasmenintą pobūdį. Kalbant dar griežčiau, terminologiškai, čia pradedame adekvačiai suprasti tik tai, ką, peržengę subjekto ir objekto takoskyrą, išgyvename iš vidaus. Žinoma, žmogiškųjų reikalų aptarime faktai taip pat yra tiesos atskaitos taškas, o melas savo ruožtu ypatingai pažemina žmogų.
Gaudami kiekvieną dieną pranešimų porciją apie įvykius Ukrainoje, ne vienas iš mūsų, kaip atrodo, pradeda pamiršti esmę, o taip pat pradžią, nuo ko viskas prasidėjo, taip pat neretai patenkame į savotiško psichologinio aklumo spąstus. Kažkas labai vykusiai panašią situaciją yra pavadinęs „buvimo su drambliu mažame kambarėlyje efektu“. Suprantama, kad dramblio mažame kambarėlyje galime ir neatpažinti, nes dramblys yra pernelyg stambus, užima visą plotą, o iš prispausto prie sienos stebėtojo yra atimta perspektyva apžvelgti objektą artimiausiame horizonte. Taigi būna net taip, kad kartais blusą lengviau pastebėti nei dramblį, kita vertus, labai panašiai pradedame pamiršti agresijos akto begėdystę, užpuolant nepriklausomą Europos valstybę, nes smurto, melo ir begėdystės dozė šiuo atveju yra tokia griozdiška (drambliška), kad neišneša net vaizduotė. To negalėjo būti, bet įvyko!
V.Putiną ypač pavojingu mums daro tai, kad Rusijos prezidentas yra kantrus, mokantis išlaukti priešininkas (prisiminkime kaip kantriai atkentėjo penkis metus, perleidęs valdžios vairą D..Medvedevui). Nuvarginti vaizduotę, ištęsti viską taip, kad užsimirštų esmė – tai V.Putino taktika.
Nemanau, kad mums, Lietuvos piliečiams, labai godotina vertybė būtų nusiteikimas išsaugoti kraštutinį „objektyvumą“ Ukrainos įvykių atžvilgiu. Tiesą sakant, toks tarsi ir suprantamas „objektyvumo“ reikalavimas čia suskamba truputėlį makabriškai, prisimenant, kad ukrainiečiai kovoja ne tik už savo valstybės nepriklausomybę ir žemių vientisumą, be tuo pačiu lieja kraują už mūsų ir kitų tautų laisvę. Ta pačia proga pastebėsiu, kad pasijuntu nejaukiai, kai iš Lietuvos į Kijevą atvykę politikai ir valdininkai iš aukšto, žinoma, geranorišku tonu pamoko ukrainiečius to, kaip reikia gyventi (ir galbūt – mirti).
Užmarštis ir abejingumas naikina tiesą, o taip pat nuvilia draugus.