Kaip jau atkreipiau dėmesį praeitą kartą, didžiausią nusivylimą kelia tikrai ne tai, kad filosofijos studijas baigęs, kažkada buvęs prestižinio dienraščio redaktoriumi žmogus homoseksualumo lobizmo klausimu turi kitokią nuomonę nei daugelis iš mūsų, į neviltį varo būtent tai, kad toks žmogus, įsijungęs į diskusiją, tiražuoja seklias propagandines klišes, kartoja jau seniai iki skutų sudėvėtus teiginius.
Tai tikriausiai turėtų rodyti, kad ne tiek ir labai ši tema mūsų herojui rūpi, jeigu anas apsiriboja konjunktūriniais štampais. Peršasi išvada, kad iš tiesų Andriui Navickui rūpi jau ne pati problema, o būtinybė reguliariai pademonstruoti savo lojalumą partijai ir vyriausybei.
Keista, ar ne, kad dabar priekaištaujame autoriui dėl to, kad jis neįdeda visos širdies, gindamas mums priešiškas pozicijas? Tačiau nieko nuostabaus, kad didžiausią susierzinimą kelia tie mūsų priešininkai, kurie parodo nepagarbą savo oponentams, neužstatydami ginče savo sielos, o tik imituodami diskusiją su ritualinių užkeikimų pagalba.
Kita vertus, neapsidraudus, kai yra kalbama išjungus sąmonę, net ir netyčia galima pripaistyti labai bjaurių, atgrasių dalykų.
Kaip atrodo, A.Navicko teiginys, kad Ukraina, ratifikavusi Stambulo konvenciją ir pripažinusi LGBT civilines sąjungas, šiuo požiūriu yra sektinas pavyzdys Lietuvai, gali dalyvauti ciniškiausio metų pareiškimo konkurse.
Visi gerai suprantame, kad kovojanti už savo išlikimą Ukraina daug neaiškumų keliančius dokumentus pasirašė tikrai ne iš geros gyvenimo, o įsprausta į kampą, iš esmės mainais už ginklus. Netikiu, kad A.Navickas pats iki galo įsisąmonina savo kalbų toli siekiančias pasekmes, kai, tarkime, ideologiškai forsuojamais užkeikimais bando suformuoti nusiteikimą, kad Lietuva laisva valia turėtų atsiduoti išprievartavimui.
Būtent po Ukrainos pateikto pavyzdžio mes įgyjame nekvestionuotiną teisę Stambulo konvenciją ir panašius pasirinkimus susieti su nešvaria prievarta, taip pat turime progą sužinoti, kad tarp pasaulinių homoseksualizmo lobistų pasitaiko taip pat ir toksiškų bjaurybių bei išsigimėlių prievartautojų. Ši Ukrainos išprievartavimo istorija yra tokia begėdiška ir nešvanki, kad anksčiau ar vėliau po karo ją bus būtina įvertinti kaip karo nusikaltimą iš draugystės Ukrainai demonstravusiųjų pusės, šiandien dar neskubėdami spręsti – tikrų ar apsimetėlių draugų.
Jeigu kol kas mes kalbėjome apie A.Navicko straipsnio alergizuojantį vienpusiškumą ir propagandinį užsiangažavimą, dabar būtų pats laikas pastebėti, kad čia teikiamos istorinės nuorodos yra atvirai melagingos, dezinformuojančios, kraupiai klaidinančios.
Homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą tokie kaip A.Navickas pažangeivos (anoniminio skaitytojo pasiūlytas terminas) sieja su žmogaus žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus.
Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.
Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmuoju iš žinomų senovės Graikijos laikų žmogumi, kuris pasisakė prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo praktiką.
Kaip rodo dialogas, „Puota“ sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti net pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.
Galima būtų pasakyti net ir taip, kad platonizmas apskritai užgimsta kaip atsakas į tokią jau Sokratui dideles abejones dėl būties kanalizavimo sukėlusią praktiką. Žinia, krikščionybėje toks atsakas jau yra grindžiamas nuorodomis į Šventąjį Raštą, taigi A.Navicko bandymai mums įrodyti, kad čia jau nuo seno buvo brandinami planai pašlovinti homoseksualumo pasiją, yra, švelniai tariant, laužti iš piršto. Jeigu A.Navicko pamintijimai šia linkme būtų imami už gryną pinigą, tai pasakius a, reikėtų pasakyti ir b, skelbiant, kad pašaukimas kunigystei yra atpažįstamas kaip homoseksualiosios pasijos apturėjimas, kaip štai tokia Dievo malonė ir dovana. Tai tikrai nepagerintų ir taip sunkios Bažnyčios padėties, ar ne?
Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos garsusis prancūzų filosofas Michelis Foucault ( Fuko) daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria ir masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui, nes jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas gėdingą vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros, tuo metu įgijusios masinį ar net totalinį pavidalą, ypatybes.
Kaip jau sakyta, Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos reiškinį, tokią įsiteisėjusią tada praktiką ginančius gražbyliautojus pavadinęs vilkais ėriuko kailyje.
Nenoriu pasėti perdėto įtarumo sėklos, be reikalo skleisti panikos nuotaikas, viską suvelti į vieną krūvą, tačiau liūnas istorinis precedentas įpareigoja suklusti, girdint apie homoseksualų draugijų, šiandien neretai pasivadinusių žmogaus teisių gynimo centrais, ketinimus tapti bendrojo lavinimo mokyklų socialiniais partneriais, nuo kitų mokslo metų dalyvaujant naujoje gyvenimo įgūdžių formavimo pamokoje.
Nesakau nieko tokio, kad neva Stambulo konvencijos pažangiečiai deda pastangas sugrįžti į tuos laikus, kai bendrojo lavinimo mokyklos buvo tapusios pedofilijos židiniais, kai buvo tiražuojama nuomonė, kad nuožmus vaikų tvirkinimas yra visiškai normalus, krašto klestėjimą ir politinio gyvenimo tęstinumą užtikrinantis dalykas, tačiau saldžialiežuviams Stambulo tiesų populiarintojams priminkime bent tai, kad jų išpažįstama pažangos samprata neretai yra atvirkštinė, paprastai užklimpusi dar ikisokratiniame laikotarpyje.
Kitas dalykas, kad jeigu šio mano teorinio pasamprotavimo metu nesuvaldytos bent menkiausiu pavidalu parsikišo niekinančios intonacijos kitos seksualinės orientacijos žmogaus atžvilgiu, jeigu aš kalbėjau iš aukšto, priėmęs moralizuotojo ir pamokslininko pozą, likimo neabejotinai būsiu skaudžiai nubaustas. Kas gali paneigti, kad…
***
Dėl to, kad ne visados buvau nepriekaištingai korektiškas ir pagarbus bendrapiliečių homoseksualų atžvilgiu, pagal karmos dėsnį buvau nubaustas, paverčiant mane, baltąjį heteroseksualą, lietuvių tautybė vyriškį, žydų tautybės negre lesbiete.
Jokiu būdu nesupraskite manęs tiesiogiai, juolab pažodžiui, tačiau čia, norime to, ar nenorime, prašosi mano istorijos sugretinimas su pasakojimu apie tai, kaip kadaise deivė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis.
Keista, labai keista, negaliu atsistebėti dėl to kad net garsiausieji literatūrologai kol kas dar taip ir nesugebėjo įvertinti čia aprašyto virsmo tikrojo šiurpo.
Baisu ne tai, kad Kirkė vyrus pavertė kiaulėmis, vyrai, kaip žinome, neretai ir be pašalinių jėgų įsikišimo, savo noru prisisprogę iki žemės graibymo patampa kiaulėmis arba, kaip sako daug patyrusios damos, visi vyrai apskritai yra kiaulės.
Užvis baisiausia buvo tai, kad Kirkė, paversdama vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus sąmonę, šiuo atveju besireiškiančią, nesunku mums įsivaizduoti, kaip didžiausias nesmagumo šaltinis dėl persikūnijimo į kiaulišką būvį. Toks dvilypumas yra baisi kankynė, kitaip nepasakys. Tokiu atveju smagiai kriuksėti nesigauna, žmogaus sąmonės likutis, civilizuoto padaro refleksija kiauliškų refleksų fone tampa neužgyjančia savimonės žaizda.
Čia yra kaip tik tas atvejis, kai staigiai nuodyti pradeda pats protas. Kaip nesunku įsivaizduoti, su labai panašiai išbandymais susidūriau dabar aš pats, patapęs žydų tautybės negre arba, jeigu norite, afroamerikiete lesbiete, drauge išsaugodamas dabartinės savo veiklos ir naujai įsigytų kompleksų stebėtojo iš pašalės heteroseksualios orientacijos baltojo vyro pavidale sugebėjimą. Tai buvo košmariška, sielą draskanti patirtis.
Lengviausia buvo pastebėti tai, kad dabar mane, kaip ir anksčiau, traukė moteris.
Ar buvo galima remtis tuo panašumu, kaip užtarnauta ano pasaulio patirtimi, padedančia susiorientuoti fundamentaliai naujoje situacijoje? Vis tik greitai išaiškėjo, kad analoginės būties horizontai čia neprasiveria.
Iš tiesų, vyras, sutikęs moterį, neretai labai greitai susijaudina, tačiau patenkinęs savo seksualinius poreikius, tas pats vyras dažniausia sugeba be didesnio dramatizmo, t. y. su tyra sąžine ir švaria galva pereiti prie kasdieninių reikalų – užsiimti mamuto medžiokle, pasinerti į karjeros darymo rūpesčius, užsisklęsti traktato skaitymo tyloje taip, kad jokia musė čia neįskris ir pan., kai savo ruožtu lesbietė visose savo veiklos sferose išlieka seksualiai užsivedusi, jos seksualinis susijaudinimas įsivaizduojamos ar tikros moters atžvilgiu yra permanentinis, niekados nenutrūkstantis procesas.
Vienas mano jaunystės laikų pažįstamas dėl kažkokių, dabar neatsimenu, priežasčių metams metė mokslus universitete, pasiėmė akademines atostogas ir įsidarbino metalo konstrukcijų gamykloje. Tačiau atsimenu ir dabar, ką jis pasakojo apie savo naujosios profesijos kolegą, pagyvenusį ir jau pastebimai suvargusį darbininkų klasės atstovą, kuris neva kartą per mėnesį vis dėlto kelioms dienoms nušvisdavo kaip jaunas mėnulis, netikėtai pralinksmėdavo, niūniuodamas nuotaikingas daineles.
Kaip išpuolus progai atvirumo akimirką mūsų proletaras papasakojo savo jaunajam kolegai, mano pažįstamam, tai buvo tos laimingos dienos, kai jo žmona užstodavo mėnesio dienos ir jam nereikėdavo anosios kedenti už keteros, kelioms dienoms gavus teisėtą atleidimą nuo kasdieninės sutuoktinio pareigos vykdymo. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad tas įpratęs prie gero nelaimėlis liptų ant sienos, jeigu jam reikėtų susilaikyti savaitei kitai. Savo ruožtu lesbietes visados kabo ant sienos kaip musės, užsilipusios ten iš anksto.
Taip pat patyriau dideles perturbacijas, atiduodamas šilumą į atmosferą visomis savo gremėzdiško negrės arba, jeigu norite, afroamerikietės kūno vibracijomis. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai kažką atiduodamas pats daugiau gauni nei prarandi, nekalbant apie tai, kad tokie milžiniški karščio ir energijos pliūpsniai didino šiltnamio efektą ir gilino ozono skyles.
Nesijaučiau labai komfortiškai ir žydės kūne, prisimindamas dar aname gyvenime girdėtą žydišką maldą: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs ne žydu, kad pagaliau nesukūrei moterimi“. Tai, be visa ko kito, buvo aiškus priminimas, kad gyvenimo pilnatvę dabar geriausiu atveju galiu jausti tik per pusę. Tuštumą galėjo užpildyti nebent tik dirbtinio apvaisinimo būdu pasigimdytas būsimasis Nobelio premijos laureatas.
Galiausiai už savo šventvagiškas mintis net virsmo metu, viską suskaičiavus, likimo demono buvau paverstas mikrobu.
Jūs net neįsivaizduojate, kokia laisvė yra būti mikrobu, nekankinamu tautybės, rasės, lyties, istorinės atminties ir konfesinės priklausomybės kompleksų.
Esu tobulas kandidatas stojimui į Laisvės partijos narius, ne kitaip.