Išgarsėjęs savo niekingais pasisakymais ir bjauriu elgesiu Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, be viso ko kito, sako, kad iš naujo reikia apibrėžti tai – kas yra moteris? Ohoho! Tačiau kažin ar toks apibrėžimas TOK vadovui, susipainiojusiam leftizmo marazmuose, padėtų geriau orientuotis aplinkoje, panašiai kaip spalvos apibrėžimas nedaug pagelbsti daltonikui, kai sankryžoje kyla reikalas atskirti šviesoforo spalvas.
Kita vertus, lieka neaišku – pagal kokią apibrėžimo logiką turėtų būti konstruojamas toks apibrėžimas, atsakant į esmės klausimą – kas yra moteris kaip tokia? Ar čia užtektų klasikinio apibrėžimo per giminę ir rūšinį skirtumą, kai pagal apibrėžimo logikos reikalavimus nurodome apibrėžiamo dalyko santykį su aukštesne giminine sąvoka, drauge pažymint jo rūšinį skirtumą. Pagal tokį apibrėžimo logikos kanoną turėtume konstatuoti dalykų padėtį, kad, pavyzdžiui, stalas yra baldas, kuris… (yra pritaikytas funkciškai vienam ar kitam reikalui atlikti ir pagal savo funkciją skiriasi, tarkime, nuo lovos), tačiau man nevirsta pasakyti, kad moteris yra žmoga, kuri… Dabar staiga pagalvojau, kad turint galvoje tai, kad moteris yra paslaptinga būtybė, pusiau juokais, pusiau rimtai pagal nurodytą logizavimo tipą būtų galima pasakyti, kad moteris yra akivaizdi paslaptis, tokiu būdu įvedant moters apibrėžimo problemą į sutirštinto paradokso erdvę. Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad ši paslaptinga būtybė, vadinama moterimi, siekia būtų pastebima, atkreipianti dėmesį, ryški, kai paslaptimi paprastai vadiname tai, kas yra slepiama, saugoma nuo paviešinimo, dangstoma nuo žmonių akių. Tik dabar pagalvojau dar ir tai, kad moters apibrėžimo niekas neįstengtų pateikti, neparodant į ją tikrovėje, pasidažiusią lūputes, kaip yra sakoma dainoje, pomidorų padažu…
Kas be ko, išvaizda persirengėlių laikais gali būti klaidinanti, kai iš tolo objektas atrodė kaip moteris, o, priartėjus, pamatome, kad ten riogso vyras, todėl moteris greičiausiai yra atpažįstama karštą vasaros dieną pliaže prie jūros, kai ji išsilukštena iš kasdienybėje dėvimų apdarų, ar ne?
O kalbant truputėlį rimčiau, niekam neturėtų kilti klausimo dėl to, kad moteris, kaip ir vyras, gali būti apibrėžiami tik per binarinę opoziciją vienas kitam, nes nėra moters be vyro ir – atvirkščiai. Mišrainė šiuo požiūriu yra sugriuvusi struktūra, neteikianti net formalaus pagrindo apibrėžimui. Kita vertus, kas dar nežino, kad didžiausią sėkmę apturi vyras ir moteris būtent tada, kai jie atpažįsta vienas kitą kaip savo antrąją pusę? Ar tokiam atpažinimo įvykiui gali pasitarnauti loginis apbrėžimas? Kažin kažin… Greičiau vyras ir moteris atpažįsta vienas kitą kaip savo žmogų pagal tokį kompasą, kurį pavadinkime intuicijos organu ar pan.
Kas be ko, analitinis moters sąvokos apibrėžimas visada lieka tuščiaviduriu apibrėžimu be turinio.
Pasirausęs po savo popierių krūvą aptikau kažkada rašytą ir nepabaigtą tekstą, kur buvo bandoma apibrėžti tai, kas yra moteris, pagal turinį. Kaip atrodo, nepabaigiau šio pasamprotavimų rašinėlio dėl to, jog greitai suvokiau klausimo neišsemiamumą. Tačiau nepavykęs bandymas taip pat gali būti savaip iliustratyvus, todėl iškeliu jį į dienos šviesą kaip negatyvų pozityvaus turinio liudijimą.
***
Alberas Kamiu (1913–1960) dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936 m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: „Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p. 24). Atkreipkime dėmesį, jog A. Kamiu nurodo ne tiek vietą, kur moterys būna gražios, kiek laiką – pavakario metą. Tuo metu priklausiusio Paryžiaus direktoratui Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai prasideda dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Iš tiesų, čia pacituotą sakinį perpratau tik šią vasarą, kai panašūs karščiai stojo mūsų padangėje. Dabar ir Lietuvoje galima buvo stebėti, jog tik atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, sutiktos moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu. Kita vertus, net ir dabar nėra aišku, ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl moters artumo?
Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra benamė moteris, besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje. Taigi kai aršusis feminizmas užsimoja sunaikinti tokius moters namus, bando ją taip ar kitaip išlupti iš paslapties kriauklės, viso to rezultatas – neapsakoma žala būties įvairovei ir sužalota moteris.
Negali būti jokių abejonių dėl teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, kaip atrodo bent man, feministinių judėjimų įkarštis iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, dar daugiau, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, seniai seniai, pasakykime taip, pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo puoselėjamos kario savybės ir dorybės; savo ruožtu šiandien karingosios feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą kaip savaiminę vertybę.
I. Ilfo ir J. Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O. Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti lengvus ironijos atšešėlius. Dar daugiau, – vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti taip pat kaip užmaskuoto sarkazmo dozė – neva aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus. Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną. Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, jog, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia gili paslaptis kaip kapo duobė.
Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, ar ne? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi. (Dievas toks negailestingas, pasmerkiantis žmogų myriop dėl vieno obuolio, a?)
Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t. y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne tik pasakojimo fabula sukuria prasmę, bet ir laiko bėgyje užgimstančios interpretacijos. Štai garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mįslingą pasakojimą interpretuoja taip, jog esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties soduose. Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I. Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).
Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.
Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.