Šiandien kartais sakoma, kad visa ta genderistinė bjaurastis, homosekseksualistinės propagandos marazmai ir nusikalstamo vaikų lytinio žalojimo mados atplaukia iš mūsų didžiosios sąjungininkės JAV, taigi esą, norime to, ar nenorime, privalome taikstytis su tokia žeminančia žmogaus intelektą padėtimi, nes prieš vėją nepapūsi.
Į tai galime ar net būtų pageidautina atšauti, kad esame laisva šalis, taigi neprivaloma beždžioniauti pagal įsteigtą gelžbetoninį pavyzdį, juolab kad, kaip turėjau progą ne kartą priminti, nusistovėjusios taisyklės aklas ar mechaniškas taikymas atskiram atvejui, nesugebėjus įvertini to atvejo ypatingumo, yra tikrovės klastojimas, klasikinėje filosofijoje apibrėžiamas kaip nuožmaus bukumo keliama sumaištis. Be visa ko kito, būtume šiaudadūšiai, be jokio tikro potencialo sąjungininkai, jeigu daugiausia, ką įstengtume padaryti, būtų nuolankus prisitaikymas prie suvešėjusios marazmų subkultūros ir konjunktūrinio sąmonės tipo įsigalėjimas, kas šiandien Lietuvoje iš tikrųjų ir vyksta su išdidėjusiu pagreičiu.
Tačiau, nesakykite, niekaip kitaip kaip atgyjančia viltimi negaliu pavadinti tokios tikėtinos įvykių perspektyvos, kai dabar jau toje pačioje JAV su atsitiesusios spyruoklės jėga kaupiasi energija ir kyla siejamas su Trumpo vardu audringas vėjas, kuris, kaip atrodo, yra pajėgus nušluoti arba bent išklibinti neomarksistinės bjaurasties pagrindus, stipriu pasipriešinimu, sušiaušiančiu plaukus, užkardyti tokį sąmonės nususinimą, kuris, lyginant su protagonistų išpuoselėta klasikinio marksizmo paradigma, įgyja dar labiau atstumiančius ir žmogaus prigimtį žalojančius požymius.
Kas be ko, Donaldas Trumpas neturi nieko bendro su popsiniu likimo įvaizdinimu, kad pasaulį gali atkeikti tik atjojantis ant balto žirgo herojus su sidabro šarvais. Net pernelyg nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad Trumpas galiausiai vis tik yra bjaurus tipas ar net komiškas personažas. Galbūt net nebalsuočiau už tokį Trumpą, jeigu anas išdrįstų balotiruotis į Lietuvos prezidento postą, – kur paprastai gražuolių kandidatų netrūksta, yra apsčiai kaip mėšlo, – jau vien dėl to, kad jo šukuosena nedera prie respektabilaus žmogaus įvaizdžio. Kita vertus, kai ant kortos yra pastatytas sugebėjimas arba nesugebėjimas apgauti likimą ir paskutinę akimirką išvengti arba – neišvengti pasaulio pabaigos, šukuosenos ypatybės, kaip atrodo, praranda principinę reikšmę. Žiūrint šiuo požiūriu – Trumpui alternatyvos tarsi ir nėra, jeigu alternatyva nelaikysime visuotinės pražūties galimybės ir nužengimą į pragarus.
Kad ir kaip man kas priekaištautų, esu įsitikinęs, kad ką tik pateiktu tolesniu įvykių krypties įsivaizdavimu (arba – arba) nė truputėlio nesutirštinau spalvų. Jeigu mūsų dėmesio neblaškytų smulkmenos ir drauge sugebėtume išsaugoti panoraminį matymą, labai skaidriai pasimatytų akivaizdi dalykų padėtis, kad civilizuotas pasaulis negali laimėti prieš pikto jėgas, vedamas į priekį leftistinės gaujos. Tai tarsi būtų raginimas žengti į žūtbūtinį mūšį, žiūrint į priekį išnarintomis akimis, kvietimas kovoti, neturint dėl ko kovoti, jau anksčiau privertus išsižadėti tėvynės ir istorinės atminties, užginčijus prigimtinių žmogaus teisių ir orumo konstantą, žmogaus prigimtį bandant pakeisti konjunktūrine konstrukcija, patogia idiotams, patologiniams prisitaikėliams ir naujojo normalumo (nenormalumo?) išpažintojams.
Tik Trumpas turi galimybę išmušti Putinui ideologinį ginklą iš rankų, susigražinant tikrąsias vertybes į jų prigimtinę vietą, kur jos tik ir gali atsiskleisti visa savo pritraukiančio pavyzdžio jėga bei galiausiai tapti mūsų stiprybės šaltiniu, leidžiančiu atgauti kvapą ir nugalėti civilizacijos priešininkus.
Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija dar kartą akivaizdžiai priminė, kad leftistų vadeliojamas pasaulis tampa bedžiaugsmė vieta gyventi, kai net pasaulio pabaiga jau nėra įsivaizduojama kaip tokia nelaimė, kokia galėtų būti. Savo ruožtu nesimpatiškasis Trumpas gali imti ir padėti prisikelti vilčiai gyventi, neprarandant gyvenimo skonio, ar ne?