Kai perskaičiau horoskope, kad šiąnakt visi aviną aplankę sapnai išsipildys užstojus naujai dienai, norėjau susapnuoti Kremliuje įvykdytą atentatą prieš Putiną, bet visą naktį kažkodėl sapnavau staigiai prasidėjusią pasaulio pabaigą. Tačiau tai nėra taip blogai, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes mano gyvenime paprastai viskas įvyksta diametraliai priešinga kryptimi nei būna numatyta horoskopuose. Be to, pagal horoskopą esu avinas, o gyvenime – asilas.
Kaip prigrėbti tą Putiną? Žinoma, tai nėra taip paprasta, sapnais jo neužspeisi.
Kai praeitą kartą kalbėjome apie Putiną, drauge bandėme išspręsti Zenono pateiktą aporiją „lėtesnio nepavys nė pats greičiausias“. Kita vertus, mūsų tautosakoje yra zenbudistinių intonacijų pasakojimas apie tai – kaip būtų galima pasivyti ir pralenkti net greitesnį už Achilą padarą?
Esą zuikį galima pasigauti jį prisivijus ir ant uodegos užbarsčius druskos, taip priverčiant išgąsdintą gyvūnėlį sustoti. Putino bunkerį, kuriame anas dabar užsimūrijęs tupi, būtų galima pavadinti kruvinojo triušio ola, tačiau niekas negali būti tikras, kad pilama sankcijų druska ant žaizdos pagreitintu tempu, kaip mums to norėtųsi, privers atsitokėti jo apkvailintą Rusiją.
Kodėl šiandien Rusijoje rūmų perversmas nėra toks greitas dalykas, kaip mums to norėtųsi ir galėtume tikėtis?
Levanda centro sociologinių tyrimų duomenis, prasidėjus karui, Putino reitingai išaugo iki 70%. Kaip atrodo, tai ir yra svarbiausias faktorius, sulaikantis Putino artimiausios aplinkos veikėjus nuo radikalesnių priemonių prieš tironą, bandant sustabdyti pragaištingą karą.
Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, kad tie septyniasdešimt procentų labai aiškiai parodo kolektyvinę rusų atsakomybę už pradėtą karą, už broliškos kažkada vadintos ukrainiečių tautos naikinimą, už baisius nusikaltimus žmoniškumui. Žinoma, kalbame apie Rusijos gyventojų atsakomybę, nebandydami kaltės primesti visiems rusakalbiams ar rusų tautybės asmenims, išsibarsčiusiems po pasaulį.
Tai mažų mažiausiai reiškia, kad, pasibaigus karui, kiekvienas Rusijos gyventojas privalės skirti nemenką dalį savo pajamų kontribucijoms Ukrainai!
Visados galvojau, kad okupantas visų pirma taikosi užgrobti užpultos šalies žemes, bando atmušti teritorijas, užimti miestus ir kaimus, kartais išsikasa naikinamos šalies žemės turtus, tarkime, deimantus ar durpes, tačiau dabar matome, jog okupantas kėsinasi okupuoti taip pat ir Tėvynės dangų.
Toje siurrealistinėje istorijoje dėl neskraidymo zonos virš Ukrainos įvedimo labiausiai į neviltį varo net ne tiek liūdnos šlovės hipertrofuotas atsargumas, bijant net savo šešėlio, kiek logistinis neišradingumas, nerandant būtų kaip saugiai ir su mažiausiais nuostoliais būtų galima pristatyti lėktuvus Ukrainai, kuri bandytų pati užtikrinti neskraidymo zoną priešo eskadrilėms.
Kaip atrodo bent man, diletantų diletantui, nebūtina lėktuvus atskraidinti iš šalies A į šalį B, kai daugiau ar mažiau išmontuota tokia technika gali būti transportuojama sunkiau identifikuojamais sausumos keliais, lėktuvus galima būtų pristatyti taip pat su lėktuvnešiais, atplaukiančiais iš neutralių vandenų. Tačiau, kas turi teisę uždrausti įsisvajoti ir apie tai, kad užvis geriausiai būtų, jeigu į Ukrainą lėktuvai gynybinio karo reikmėm atkeliautų iš Turkijos, kuri, kaip matėme, yra pasirengusi nudaužti pasiklydusius Rusijos naikintuvus be didesnių skrupulų.
Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas išgalvotu pretekstu iš esmės pritarė karui ir tapo karo nusikaltėlio Putino parankiniu, krauju susitepusiu bažnyčios tarnautoju. Ar tai teikia pretekstą jį pavadinti antikristu?
Paradoksaliai tariant, patriarchui Kirilui tai būtų pernelyg didelė garbė, nes jis yra tik apgailėtinas ideologinio kičo stumdytojas.
*****
Prieš keletą dešimtmečių su trupučiuku, kartą visai netikėtai, taip tarsi staiga būčiau ėmęs ir praregėjęs, dėmesį atkreipė pranokstanti visus lūkesčius stačiatikystės pasirinkimą populiarinančios literatūros rusų kalba gausa Lietuvos knygų prekyboje, kai net didžiuosiuose, nespecializuotuose knygynuose buvo įrengtos atskiros lentynos ar skyriai, talpinantys rytų krikščionybės tematikos plataus pasirinkimo lektūrą nuo brošiūrų su sentimentalokais paveikslėliais žmogui „iš liaudies“ iki labiau sudėtingo pobūdžio analitinių studijų.
Iš vienos pusės žiūrint, tai buvo proga pasidžiaugti neformaliu rūpesčiu kelti žmonių religinį išprusimą, iš kitos, kaupėsi abejonės – ar toks perviršis ir disproporcijos yra tik vienos konfesijos grynai religinio entuziazmo pasekmė, ar čia papildomai slypi dar ir kažkokie neįvardyti interesai?
Kaip visi suprantate, labiau forsuotu pavidalu išsakyti tokio pobūdžio abejonės neleidžia diskretiškumo kanonas, įpareigojantis vengti net ir apgaulingo panašumo su liūdnai pagarsėjusiais atvejais, kai spausdintas žodis ir minties sklaida buvo ribojami.
Na, iš tiesų, ar religinė literatūra, kvietimas išpažinti tikėjimo doktriną, žmogaus orientavimas į amžiną sielos išganymą iš principo gali kam nors pakenkti, juolab kad tokios knygos tada buvo platinamos pusvelčiui, t. y. pirkėjui kainavo neabejotinai pigiau už jų leidybos kaštus?
Dabar sakau „kainavo“, nes čia aprašytas stačiatikybės populiarinimo Lietuvoje bumas, nori to ar nenori, seniai jau baigėsi, išsikvėpė, visiškai subliuško, nes cirkas, kaip sakoma, išvažiavo. Tačiau iš mūsų dienomis pasitaiko sutikti užstrigusių laike žmonių, kurie stačiatikybės naudai nurodo argumentą, – pavadinkime jį pseodoestetiniu, – kad esą stačiatikių religinės apeigos yra nepalyginamai paslaptingesnės, iškilmingesnės nei katalikų, cerkvės aura neva yra labiau spalvinga ir paveiki sielai nei sausoka katalikų bažnyčios atmosfera.
Tačiau jeigu leidžiate man išsakyti savo nuomonę, nepraleisiu progos pastebėti, kad ten, t. y. stačiatikybėje iš tiesų kičo yra nepalyginamai daugiau, pridurdamas, kad bizantiškumas apskritai mūsų dienomis reikiasi kaip kičo pažadas, patį kičą suprantant kaip bandymą turinio trūkumą pridengti nusaldytais paveikslėliais.
Ar V.Putinas savo viešpatavimo pradžioje dar iš inercijos puoselėjo sovietinės imperijos idėją, ar nuo pat pradžių jau audė mintį atgaivinti graudžiai naivų, senų seniausiai išdėvėtą mitą apie Maskvą kaip trečiąją (po Konstantinopolio) Romą, – to nežinau, nors neatmestina iš principo galimybė, jog po sovietų imperijos žlugimo, karštligiškai ieškant naujų ideologinių priemonių įtakos palaikymui ir, tarkime, griebiant tai, kas buvo iškart po ranka, tokiu būdu buvo atrasti gerai pamiršti senieji ideologiniai štampai apie Rusijos cerkvės misiją.
Net jeigu tokio formalizuoto nutarimo atstatyti trečiosios Romos idėją per stačiatikybės išaukštinimą nebuvo, Kirilo vadovaujama Rusijos stačiatikių bažnyčia tapo vienu iš pasiruošimo karui ideologinių centrų, lengvai atpažįstamų pagal bizantiško užmojo koloritą ir dėmesį atkreipinčio kičo pertekliaus.
O kaip kitaip, tiesą sakant, jeigu ne modernizuotu bizantizmu būtų galima pavadinti jau sveiko proto žmogui iki kaulų smegenų pabodusią, bet ir toliau Kirilo bažnyčios peršamą ideologinę versiją apie Rusiją kaip šeimos vertybių pasauliniu mastu gynėją ir savotišką anti-gėjinio fronto bastioną?
Mes visi esame kažką girdėję apie didelį karą, prasidėjusį dėl gražiosios Elenos, tačiau, kaip atrodo, patriarchas Kirilas kraupiai, su bizantišku užmoju, kitaip nepasakysi, sureikšmina gėjaus figūrą, pareikšdamas, kad Rusija užpuolė kaimyninę šalį, siekdama apsaugoti Ukrainos rytinių žemių gyventojus nuo gėjų paradų.
(Drauge pravartu bus pastebėti, kad antieuropietiškų nuotaikų tiražavimui kartas nuo karto pretekstą teikia ir patys tolerantais besivadinantys truputėlį kito tipo perteklinės ideologijos adeptai, iš įsibėgėjimo arba dėl nesuvaldyto entuziazmo neretai sukarikatūrinantys vadinamosios tolerancijos vertybę.
Štai neseniai girdėjau vieno tokio propagandisto sukurptą tautologinio pobūdžio pareiškimą iš tribūnos, kad esą (toliau cituoju) homoseksualumo perversija nėra iškrypimas… Galbūt anas norėjo pasakyti, kad homoseksualumas neva yra viena iš versijų, lytinio gyvenimo pakraipa arba kažkas panašaus, tačiau, būkim biedni, bet teisingi, žodžio „perversija“ (lot. perversio) pirmutinė reikšmė – iškrypimas.
Dar didesnės politinės šizofrenijos atveju arba nusaldintu bizantizmo paveikslėliu reikia laikyti kartais prasimušančias užuominas apie tai, kad neva Rusija yra atsvara ES kaip nacionalinių vertybių puoselėjimo ir tautinio tapatumo pavyzdys.
Tikrai labai bijau, kad už tokio jauko neužkibtų tautiškai nusiteikę naivuoliai, galimai dori žmonės. Todėl dar kartą priminsiu tarsi ir pernelyg akivaizdų dalyką, kad rusiškas šovinizmas, neigiantis kitų tautų saviraišką, taip pat imperinės didybės siekimas neturi nieko bendro su nacionalistiniu užsiangažavimu, dar daugiau, – yra diametraliai priešiška stichija.
*****
Pasibaigus karui, Kinija neabejotinai pareikš pretenzijas į dideles Rusijos Tolimųjų Rytų teritorijas.