Edvardas Čiuldė. Kita nuomonė dėl Nacionalinio susivienijimo (NS) sėkmės rinkimuose

Straipsnelis yra išsiųstas alkas.lt adresu, tačiau, kaip atrodo, šio dienraščio redakcijos nesudomino.

Dar nežinau, ar čia (alkas.lt) man bus leista įsiterpti su savo kitokia nuomone, tačiau rašau drąsiai puoselėdamas viltį, kad redakcija išspausdins šį mano atsaką į Mariaus Kundroto straipsnį „Rinkimų pamokos ir vizija tautininkams“.

M. Kundrotas yra rimtas ir solidus autorius, tačiau manding vertingiausia jo viešų publikacijų savybė yra tai, kad savo straipsniuose žinomas mintytojas kviečia diskutuoti, vis dar skatina ieškoti vienokio ar kitokio atsakymo į iškeltus klausimus, gerąja to žodžio reikšme – provokuoja. Jeigu būčiau NS veikėjas, būtinai perspausdinčiau šį straipsnį NS įtakojamuose dienraščiuose, nežiūrint net to, kad autorius apie šią partiją kalba iš esmės nepalankiai.

Taigi, jeigu iš tiesų kviečiate padiskutuoti, tai – padiskutuokime. Štai M.Kundroto pastebėjimas, kad neva NS skaldo tautiškai nusiteikusių žmonių pajėgas, o Tautos ir teisingumo sąjungos (TTS) pirmininkas Petras Gražulis yra tokias pajėgas telkianti, vienybei įkvepianti figūra, kaip atrodo bent man, yra labai pritemta, balansuojanti ant komiškumo ribos išvada.

Neabejoju, kad P.Gražulis yra geras žmogus, jo viešumoje išsakomi raginamai dažnai yra teisingi ir motyvuoti, tačiau šio populiaraus daugeriopa to žodžio reikšme žmogaus kontraversiškas įvaizdis gali atstumti net ir tautiškai nusiteikusius žmones, nekalbant apie tokiu atveju nepriderintą prie P. Gražulio stoto partijos vėliavnešio vaidmenį. Kaip atrodo bent man, su P.Gražuliu priešakyje jokia partija nelaimėtų rinkimų net Sacharos dykumoje.

Kas be ko, leftistai su baisu įtūžiu siekia sukompromituoti ir marginalizuoti tautos idėją bandančius prikelti politikus, tačiau būna ir taip, kad kartais toks politikas per išsiblaškymą ir neapsižiūrėjimą pats teikia pretekstą jo negailestingam sukarikatūrinimui.

Kas svarbiausia yra kalbant apie NS partiją, ypač tada, kai gretiname ją su kitomis tautinį užsiangažavimą demonstruojančiomis partijomis Lietuvoje?

Štai šių eilučių autorių be galo žavi tai, kad pagaliau atsirado partija, kuri tautos idėją iškėlė į aukščiausiąjį intelektinį lygį, – jau už tai būtų galima padėkoti NS kūrėjams. NS etiketė – tai intelektualų partija, tačiau, kaip rodo pastarojo meto įvykiai, jie nesiruošia užsidaryti dramblio kaulo bokšte.

Nesiginčysiu su autoriumi, kuris tvirtina, kad Vytautas Radžvilas ir Vytautas Sinica yra arogantiški žmonės – aš pats jų taip giliai nepažįstu. Tačiau ne visados didesnė ar mažesnė arogancijos dozė turėtų būti vertinama neigiama. Mano vaikystės kaime, jeigu norite, arogantiškomis buvo vadinamos merginos, kurios neidavo su kiekvienu traktoristu už krūmų, tačiau dėl tokio prasivardžiavimo niekas, kaip atrodo, pernelyg nenukentėjo. Tokia arogancija, kuri neleidžia kiekvienam prabėgančiam šunėkui nusišlapinti tavo stovylos papėdėje – nėra yda.

M.Kundrotas rašo, kad NS sėkmė rinkimuose į Vilniaus Tarybą yra sąlyginė, nes pati NS partija yra Vilniaus burbulo partija, kurios laimėjimus konvertuoti nacionaliniuose rinkimuose – mažai vilties. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, geras pavyzdys Vilniuje turi didesnę galimybę patraukti ir įkvėpti žmones nei geri darbai Bezdonyse, ar ne?

Tačiau labiausiai nuliūdino M.Kundroto forsuojami įtarimai, kad neva NS lydėjo sėkmė dėl to, jog kažkokios paslaptingos jėgos (nepasakant kokios, bet, kaip galima spręsti iš paskleistų nešvankių užuominų, priešinga tautos idėjai valdančiųjų klika) leido ir padėjo laimėti.

Liūdna dėl dažnai kalbančio apie moralę autoriaus, kuris paslydo lygioje vietoje. Tokia insinuacija yra beveik niekšybė, kitaip nepasakysi. Niekam jau nėra jokia paslaptis, kad NS partijos kūrėjams iškart užsidarė didžiausių Lietuvoje dienraščių prieigos, jie, jeigu galima taip pasakyti, tapo nebespausdinami, gerai žinomiems viešosios erdvės dalyviams pasukus partijos steigimo keliu.

Baigiant nenutylėsiu ir tai, jog, kaip atrodo bent man, TTS partijai labai padėtų, ji taptų konkurencingesnė, jeigu tos partijos veidu, vėliavnešiu ir pirmininku taptų pats M.Kundrotas. Proto, valios ir kitų sugebėjimų jam tikrai netrūksta, o arogancija jis tikriausiai lenkia net ir V.Sinicą.