Edvardas Čiuldė. Ko galima tikėtis iš Valdo Benkunsko sostinės mero poste?

Ne, nesakykite, neteisinga būtų tvirtinti, kad po grandiozinio pralaimėjimo savivaldybių rinkimuose konservatorių partijoje įsivyravo kapų tyla. Štai partijos senbuvis Audronius Ažubalis ėmė ir labai aiškiai pasakė, kad pralaimėjimą rinkimuose galėjo lemti pernelyg artima bičiulystė ar net susitapatinimas su Laisvės partija. Labai panašu į tiesą, ar ne?

Tarkime, A.Ažubalis nepadarė didelio atradimo, labai tikėtina, kad tai daugiau ar mažiau permano jau ne vienas bendrapartietis, tačiau garsiai pareikšti šią tiesą reikėjo drąsos tokiomis aplinkybėmis, kai vadinamųjų konservatorių partijos išorinėje raiškoje ir vidiniame gyvenime tiesos nutylėjimas jau yra tapęs gelžbetonine norma.

Visai kitu keliu pasuko laimėjęs Vilniaus mero rinkimus Valdas Benkunskas, iškart po rinkimų nakties deklaravęs savo ištikimybę vadinamiesiems laisviečiams bei pareiškęs, kad miesto reikalų tvarkyme ir toliau bus prisilaikoma nusistovėjusios ideologinės linijos (sic).

Suprantama, kad rinkimus į mero postą laimėjęs politikas telkia savo komandą, jaučia pareigą nuraminti potencialius sąjungininkus, pažadėdamas jiems tvirtas garantijas, tačiau apie kokią bendrą ideologinę liniją tarp TS-LKD ir Laisvės partijos būtų galima kalbėti iš principo, a?

TS-LKD ir Laisvės partija vadovaujasi skirtingomis programomis ir išpažįstą skirtingas, jeigu būtų galima taip pasakyti, ideologines linijas. Konjunktūrinio prisitaikymo panašumas nėra ideologinė bendrystė. Taigi, kažin ar mums bus galima kažko daugiau tikėtis, žiūrint į sostinė pusę, nei to, kad čia ir toliau bus kultivuojama Remigijaus Šimašiaus jau anksčiau užkurta, kaip žinome, kraštutinai priešiška lietuvybei ir sveikam protui konjunktūrinių marazmų subkultūra.

V.Benkunskas sako, kad jis bus „meras be cirkų“. Taigi, kaip atrodo, V.Benkunskas išsižada to vienintelio dalyko, kurį buvo galima toleruoti ankstesnės sudėties merijos veikloje, t. y. Šimašiaus klounados, jo nevalingo sugebėjimo kartas nuo karto prajuokinti publiką. Žinoma, tai buvo juokas pro ašaras, tačiau dabar, regis, juokas prapuls, liks vien tik ašaros. Taigi, nėra ko, brolyčiai, nusiminti, bus dar blogiau!

Truputėlį užbėgdamas į priekį pastebėsiu, jog, kaip atrodo bent man, V. Benkunskui jau per pirmąją kadenciją pasiseks išnaikinti ištikimų konservatoriams rinkėjų likučius. Vilnius – tai vitrina. V.Benkunskui turėtų pavykti išdidėjusiame ekrane vaizdžiai visai šaliai parodyti reljefines konservatorių ydas. Kažkas dabar galimai pagalvos, kad toks V.Benkunsko pasiblizginimas mero poste galėtų išeiti į naudą visiems, nepraradusiems sveiko proto, tačiau taip suprantamos sąlyginės naudos kaina yra pernelyg didelė – Vilnius dar ilgai pasiliks įkalintas marazmų spąstuose.

Kas be ko, V.Benkunskas nėra šuns papas, jis konservatorių partijoje, be visa ko kito, užima labai atsakingas Priežiūros komiteto pirmininko pareigas. Kokia TS-LKDP vidines mobilizacijos institucija yra tas Priežiūros komitetas?

Kaip atrodo, šiandieninėje Lietuvoje jokia kita partija neturi tokios institucijos, nebent prisimintume Lietuvoje ir kitur komunistų partijose veikusias partinės kontrolė komisijas ar kažkaip panašiai pavadintus padalinius.

Priežiūros komitetas konservatorių partijoje toli gražu nėra etikos komisija, o yra partinės drausmės priežiūros komitetas. Jau esu kažkur pastebėjęs anksčiau, jog konservatorių partijai kryptingai prarandant ideologinį tapatumą, partijos gretų vienybės užtikrinimui vis svarbesnis dalykas yra partinės drausmės skiepijimas ir laisvamanybės naikinimas.

Kita vertus, sunku būti patikėti, kad tokie partiečiai kaip V.Benkunskas yra pašaukti ar parinkti, įpareigojant juos ginti doktrinos grynumą ir ideologines vertybes, – apie tai, jog anas apie ideologinius partijų skirtumus ir panašumus galimai nieko nenutokia, buvo užsiminta anksčiau, – partinė drausmė čia greičiausiai yra suprantama kaip vergiškas paklusnumas Ingridai Šimonytei bei Gabrieliui Landsbergiui, pratinant partiečius pritarti net labiausiai kenksmingoms normaliai partijos raidai naujųjų lyderių iniciatyvoms, naikinant nuomonių įvairovės galimybę dar užuomazginėje stadijoje.

Kitaip tariant, V.Benkunskas konservatorių partijoje buvo ir kol kas dar lieka partijos inkvizitoriumi. Žinia, inkvizitorius inkvizitoriui – nelygu. Nuostabusis teologijos protas Jozephas Ratzingeris, prieš tapdamas popiežiumi Benediktu XVI, ankstesnio popiežiaus buvo paskirtas Tikėjimo kongregacijos prefektu, t. y. ilgai nešė atsakingą vyriausiojo inkvizitoriaus, galima pavadinti ir taip, naštą.

Savo ruožtu V. Benkunskas prašosi pavadinamas inkvizitoriumi, prisimenant tuos tolimus laikus, kai atsakingi žmonės darbavosi, sekdami garsiojo veikalo „Raganų kūjis“ instrukcijomis. Kaip atrodo bent man, V.Benkunskas yra toks kalvis iš pašaukimo.

Mano vaikystės kolūkiniame kaime prisitaikymo grynuoliai, nenukrypstamai nuo „generalinės linijos“ vykdantys komandas iš aukščiau ir galiausiai patys patampantys grobuoniais, buvo vadinami pasubinukais, tačiau aš dėl tokio šiurkštaus kalbėjimo čia esu niekuo dėtas. Nuo savęs pridurčiau nebent tik tai, kad, kaip parodė pastarųjų metų įvykiai, konservatorių partijoje tą liūdnos garbės Priežiūros komiteto pirmininko postą galėjo užimti tik laiko patikrinti, pasižymintys tobulu humoro jausmo neturėjimu, karikatūriškai vienpusiški vienalijininės mąstysenos žmonės, nuobodumo čempionai. Man labai gaila Vilniaus!

Viena žinoma Lietuvoje žurnalistė vis dar bando savo atšiaurumą paslėpti nuo žiūrovo akių, pokalbių laidų TV studijoje metu ant kelių pasisodinusi švelniakailį Jorkšyro terjerą. Iš tiesų, kaip matome, kažkoks įvaizdžio menedžeris žurnalistei pateikė tikrai neblogą pasiūlymą.

Ką galėtume pasiūlyti V.Benkunskui, net nebūdami sertifikuotais įvaizdžio menedžeriais?

Pabandykime įsivaizduoti, kad V.Benkunskui gali bent iš dalies pavykti nuslėpti savo totalinį nuobodumą kiekvieną rytą į meriją atvykstant su pririštu ant pavadėlio Olegu Šurajevu, kuris aplotų neprietelius ir jam būdinga maniera pamalonintu bičiulius. Interviu TV studijoje metu V. Benkunskas turėtų progą atsakinėdamas drybsoti fotelyje, ant kelių pasisodinės Šurajevą..